Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Egipte atrastas Rozetos akmuo (Rosetta Stone)

Sveiki,

1799 metų liepos 15 d. (kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad liepos 19 dieną) Egipte rastas garsusis Rozetos akmuo (Rosetta Stone), kuris padėjo iššifruoti egiptiečių hieroglifus ir suprasti senovės Egipto civilizacijos paslaptis.

Tekstas iškaltas ant pilko ir rožinio granodionito egiptietiškai, demotiniškai ir klasikine graikų kalba. Akmenį atrado prancūzai po Napoleono invazijos į Egiptą, bet netrukus jį perdavė britams. Prie Rozetos akmens dirbo keletas mokslininkų, kurie po mažytį gabalėlį atradinėjo hieroglifo reikšmes. Datuojama, kad akmuo iškaltas 196 metais prieš mūsų erą ir jis išrašytas faraono Ptolemėjaus V garbei kaip įsakymas. Akmenyje šlovinamas faraonas, taip pat kalbama apie apgultis Egipto mieste.

Iššifravimo data laikoma 1822 metais, o nuopelnai priskiriami prancūzų mokslininkui Žanui Fransua Šampoljonui. Akmuo saugomas Britų muziejuje, tačiau egiptiečiai tikisi jį susigrąžinti, nes manoma, kad akmuo buvo paimtas nelegaliai.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Prieš 100 metų gimė lietuvių poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Sveiki, skaitytojai,

„Hiperorganizuotoje visuomenėje laisvė tėra prievartos sinonimas“ – tai įrašas 2002 metų lietuvių poeto Alfonso Nyka-Niliūno (1919-2015) dienoraštyje, kurį 2009 metais išleido leidykla „Baltos lankos“. Šis sakinys iš dienoraščio galėjo tapti ir dienos citata, nes poetas išeivis pasižymėjo itin aštria nuovoka, intelektualumu, o jo poezija skverbiasi per įvairius būties lygmenis ir reiškiasi įvairiais prasmių aspektais.

Kažkada „sirgau“ A. Nyka-Niliūno poezija. Buvau net pamiršęs... Sapno, erozijos, nykimo paženklinta išeivio poezija pilna religinio intertekstualumo ir aliuzijų... O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus / Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės – sako eilutės iš eilėraščio „Sodoma“, parašyto 1946 metais.

Šiandien, liepos 15 dieną, Alfonsui Nykai-Niliūnui būtų sukakę lygiai 100 metų. Bevartydamas jo dienoraščio fragmentus ir eilėraščius, prisiminiau, kaip jis man patiko.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mumbajaus viešbutis" / "Hotel Mumbai"

Sveiki,

Apie šį filmą buvau nemažai girdėjęs ir daugelis sakė vien tik puikius atsiliepimus, nors paskutiniuoju metu mane sunkiai sekasi sudominti visokiais teroristinius įvykius vaizduojančiais filmais, bet... Vis tiek pažiūrėjau filmą „Mumbajaus viešbutis“ (angl. Hotel Mumbai) (2018), kuris pastatytas pagal realius įvykius, nutikusius Mumbajuje.

Tiesą sakant, pats filmas nėra nei jokia pramoga, nei ką. Jo tikslas – pastatyti platesnio masto paminklą žuvusioms to įvykio aukoms. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, bet įsigilinus į filmo turinį, tampa aišku, kad filmą galima savaip interpretuoti kaip propagandinį t. y. vakariečių užsakytą „meno kūrinį“ toliau skaldyti religiniu pagrindu valstybes, kurio principas yra aukos ir brutalūs žudikai (gerieji ir blogieji). Ir spėkite iš trijų sykių, kas blogieji? Ogi musulmonai religiniai fanatikai. Štai tokį požiūrį į musulmonus ir turi dažnas lietuvis, kuris spokso į TV ekranus ir mato tik tai, ką pakiša vakarietiškoji „meno“ rinka. Ypač nesusivokia senesnio amžiaus žmonės, kurie duodami TV3 žinioms interviu apie tai, ką mano apie Rytų pabėgėlių priėmimą Lietuvoje, išvardija praktiškai visas šiame filme išsakytus ar veiksmai iliustruotus epitetus. Iš kitos pusės turime Švediją, kuri buvo humaniška ir priėmė nemažai pabėgėlių ir kas iš to išėjo? Daugelis sėdi ant sprando, skundžiasi, prievartauja vietos baltaodes... Sunku pamatuoti, kur melas, o kur politinė propaganda, o kur apskritai tik menas... Bet kad filmas absoliučiai politiškas, tą manau sutiks daugelis kino žiūrovų, kurie žvelgia kur kas toliau nei vien į statistiką ir nušautas aukas.

Pamiršus tą kontekstą, mano manymu, filmas išties neblogai sudurstytas kaip trileris. Čia įtampos nemąžta, ji vis tik auga palaipsniui. Iš kitos pusės, jeigu matėte nors kelis filmus apie užgrobtą laivą ar viešbutį, manau, suprantate šio filmo ritmiką ir dinamiką, kuri daugiau ar mažiau vietomis pernelyg komponuojama netikroviškai: jeigu tai „gerietis“, tai jam visada ne vietoje ir ne laiku išsikraus mobilusis, o „blogiečiui“ niekada to nenutiks; jeigu yra kūdikis, tai jis visada žviegs įtampos akimirką kaip skerdžiamas paršelis, tačiau filmo gale būtinai (dėl stebuklingų humaniškų pasiaukojimo pavyzdžių) išliks gyvas!

Tie esminiai nusaldinti ir netikroviški holivudiniai štrichai, aišku, prasimuša filme ir bado akis. Nors visame šiame chaose ir būta keletą siužetiškai netikėtų sprendimų kaip antai baltaodžio tėvo nužudymas, kuriam taip puikiai sekėsi ir atrodė, kad jam lemta tapti esminiu šios istorijos didvyriu, bet... Tai tikriausiai labai vykęs sprendimas, nes tai nustebina, išmuša iš vėžių, o visa kita... Sukonstruota pagal holivudinius veiksmo trilerio dėsnius, kuriuos iš esmės nėra nuobodu žiūrėti, tačiau kai stabteli atsiplėšti naują sūdytų siemkių pakelį, staiga topteli, kad dalyvauji ne kaip liudytojas baisaus istorinio fakto, bet kažkokiame kompiuteriniame žaidimų žudynių kambaryje, dėl ko retai suskausta širdį, nes žudymo aktas kine jau savotiškai retai kada benustebina, nes tai tampa sudedama istorijos dalimi: pasiaukojimas ir mirtis lygu išprievartauta žiūrovo reakcija – šokas. Bet šoko čia nebuvo, nors ir įtampos netrūko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: 1789 m. įvyko Bastilijos šturmas

Sveiki,

Šiandien, liepos 14 dieną, minimas Bastilijos šturmas Prancūzijoje, kuris įvyko 1789 metais ir visiems laikams pakeitė Prancūziją. Tuometinis karalius Liudvikas XVI dar labiau padidino mokesčius, kad galėtų išlaikyti karališką prabangą, o dažnas paryžietis vos išgalėdavo nusipirkti duonos kepalą. Piliečiai praradę bet kokią viltį susivienijo ir nusiaubė Bastiliją, kuri visiems reiškė visas monarchijos ydas, nes ši vieta apie 400 metų kankino ir žudė kalinius ir jame buvo slepiamas parakas, kuris maištininkams buvo ypač svarbus, norint pademonstruoti savo galią.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: mirė meksikiečių tapytoja Frida Kahlo

Sveiki,

Pasaulyje liepos 13 diena paženklinta kaip meksikiečių dailininkės, sienų tapytojo Diego Riveros žmonos Fridos Kahlo (g. 1907) mirties diena. Kuo ši menininkė nusipelnė pasauliui? Ogi kol buvo gyva beveik niekuo, nes buvo garbinami vyrai menininkai, o jų žmonos buvo suvokiamos kaip palydovės, todėl ir Frida buvo kaip „priedas“ prie savo sutuoktinio.

Žinoma, kad garsi tapytoja gyveno sunkų ligų ir traumų paženklintą gyvenimą. Vos 18 metų ji patyrė žiaurią autoavariją, kurios metu ją pervėrė strypas ir buvo sutrupintas stuburas – tai vėliau atsispindės jos tapyboje. Tikrasis Fridos pripažinimas prasidėjo po dviejų dešimtmečių nuo jos mirties. Staiga jos asmenybė „sprogo“ ir visi susirgo Fridos manija. 1990 metais jos paveikslas parduotas už 1 milijonų JAV dolerių ir ji tapo pirmąją Lotynų Amerikos tapytoja pardavusi paveikslą (deja, jau po mirties) už tokią sumą. 2016 metais jos paveikslas „Dvi įsimylėjėlės miške“ parduotas už 8 milijonus JAV dolerių. Jos įtaka dabar pripažįstama ne tik tapyboje, bet ir mados pasaulyje bei politinėse pažiūrose.

Jūsų Maištinga Siela