Filmas: "Piktieji paukščiai. Filmas 2" / "The Angry Birds Movie 2"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar kone paspringau juoku žiūrėdamas „Piktieji paukščiai. Filmas 2“ (angl. The Angry Birds movie 2) (2019), kurį su šeima pasirinkome neįpareigojančiam vakarui prieš pačias šventes ir tai tapo išties neblogu pataikymu, norit pakelti smuktelėjusį priešventinį ūpą. Tiesą sakant, nelabai prisimenu, kas vyko pirmojoje filmo dalyje, tačiau tai nėra tas filmas, kuris skirtas analizei ar labai dideliam įkvėpimui.

Šioje dalyje pasakojama apie Paukščių ir Kiaulių salos gyvenimą, kurį sudrumsčia trečioji pavojinga sala, kurioje gyvena plėšrūnė Zeta, nusiteikusi užkariauti abi salas. Iš tikrųjų filmas tęsia pirmosios dalies veikėjus, prigalvota jiems naujų nuotykių ir išbandymų, tačiau jie pateikti tokiame naratyve, kad viskas, ką veikėjai bedarytų, atrodo, kvaila, juokinga, net absurdiška, todėl žiūrovas, atpažinęs universaliuosius kultūrinius dalykus yra priverstas kvatoti. Tiesą sakant, visi pokšto elementai, ar tai būtų seno erelio meilės istorija, ar mažųjų paukštelių susidūrimas su pitonu, ar kiaulių technologijos, viskas kelia juoką ir tai yra pagrindinis „Piktųjų paukščių“ koziris.

Žinoma, galima sakyti, kad filmas absoliučiai pramoginis, (kas ir yra tiesa), neturintis ilgos išliekamosios vertės, (kas irgi yra tiesa), bet Dievas mato, kartais toks juokingai ir neprastai sunertas humoristinis naratyvas kaip reikiant pakrauna žiūrovą. Kitaip sakant, tai juokaujantis filmas, skirtas ne tik mažiesiems, bet ir visai šeimai, kuris nepasiūlo didelių ir išmintingų poteksčių, tačiau leidžia trumpam atitrūkti nuo gyvenimo ir pasimėgauti ankedotinėmis situacijomis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip demokratijos erdvę

Sveiki,

Šioji rašytojos Olgos Tokarczuk citata iš Nobelio ceremonijos ir jos vienos valandos trukmės kalbos, kurioje svarstoma literatūros demokratiškumo principas. Paskutiniuoju metu „laisvi“ rašytojai nacionalistinėse, patriotinių pažiūrų persirijusiose valstybėse tampa nebepatogūs, autorius bandoma sumenkintai nustumti iš dėmesio epicentro į marginaliųjų menininkų periferiją.

 Olga Tokarczuk savojoje Lenkijoje irgi priimama kontraversiškai, kadangi ji nėra patogi lenkų nacionalistinei politikai; jos pasisakymai apie žmogaus teises ir kitais klausimais yra kritiški, o štai dar ir Nobelis po sėkmingo Booker premijos kaip rakštis politikieriams. Visgi kas tiesa, tas ne melas, jog literatūra viena iš tų meno formų, per kurią galima kalbėti ir liudyti tiesą savu balsu, o tai juk grynų gryniausia demokratinė erdvė, forumas, pralenkiąs jau seniai visas demokratijos masturbacijos institucijas, kurios tik prisidengusios konstitucija tarsi figos lapeliu vaidina demokratijos angelus, kai iš tikrųjų gerklėje vis dar smirda demoniška pragaro politikos maita.

O mes, žmonės, vis rašome apie save, vis byloja.

Už citatą dėkoju www.bernardinai.lt  

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Troškimų kambarys" / "The Room"

Sveiki,

Siaubo filmas „Troškimų kambarys“ (angl. The Room) (2019) yra dar vienas Holivudo pavyzdys, kaip geras scenarijus „suryjamas“ prasto režisieriaus ir prastų, antiambicingų projekto realizavimo užmačių. „Troškimo kambario“ istorija prasideda standartiškai, kai naujagimio susilaukti negalinti šeima įsikrausto į senai pastatytą namą, kuriame, pasirodo, – oi, kaip netikėta! – buvo įvykdytos žmogžudystės.

Žiūrėdamas pirmąjį pusvalandį filmą negalėjau savyje nutildyti bambeklio skeptiko: kodėl tiek daug skiriama dėmesio ir pinigų prastiems mistiniams ir siaubo filmams, kurie neturi jokių ambicijų, užuot pakartoti jau matytus scenarijus, jau išnagrinėtus siaubo elementus... Ir Olga Kurylenko! Ką ji veikia tokiame prastame projekte? Pagalvojau, kad tiek to, sukąsiu dantis ir pažiūrėsiu filmą iki galo prieš miegą, nes nebesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo...

Visgi filme plėtojama super kambario idėja buvo labai gera. Stebuklų mažytę oazė, kuri paneigia žmogiškuosius ribotos realybės aspektus ir apgaudinėja matricą. Sudėtingas senas materializacijos kompiuteris primena senus gerus „Matrica“ arba neblogus vadinamuosius mindfuck filmus, kur viskas susukta kaip Minotauro labirinte, sumaišant laikus ir erdves... Tačiau be mindfucko struktūros filme nieko nebelieka. Aktorių vaidyba apgailėtinai įrėminta netikruose šablonuose, bandant pritempti prie klasikinės siaubo atmosferos, tačiau nieko nevyksta. Tos pačios banalios, paviršutiniškos ir mokyklinės potekstės – atsargiai su norais, nes jie gali pražudyti tave! Vaje, kur aš tai jau girdėjau?

Pasakysiu taip, kad gerą scenarijų sudirbo ambicijų neturėjimas, vaikymasis užsakomųjų mentoriaus reikalavimų, bijant eksperimentuoti ir neįtikti masėms, neskaitant to, kad masės jau pavargo nuo dirbtinai modifikuotų ir vienas į kitą panašių kino projektų. Žinoma, jeigu jūs šio filmo nepamatysite, nieko neprarasite. Jeigu jums rūpi istorijos forma, gali būti, kad filmas patiks, bet jeigu jums rūpi ir filmo turinys, manau, galite drąsiai sakyti thank you, next.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Naughty Boy - La la la ft. Sam Smith [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Kaip neretai su manimi būna, atrandu tokius muzikinius kūrinius, kurie ima rezonuoti tada, kai jie jau būna nugyvenę hitų epochą. Panašiai nutiko ir su Naughty Boy ir Sam Smith įrašytu prieš septynerius metus kūriniu „La la la“, kurį tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra bent fragmentiškai girdėjęs. Tuoj YouTube kanale daina surinks vieno milijardą peržiūros skaičių, o aš tik šiandien negaliu jos atsiklausyti.

Jau vien ko vertas vaizdo klipas, nufilmuotas Bolivijoje. Nestandartiniame klipe vaizduojamas etninis berniukas, kuris pabėga nuo kasdienybės rūpesčių ir kaltinimų į tam tikrą „Ozo šalies burtininko“ pasaulį. Apie pasaulį, kurio kartais nesinori girdėti dainą parašyti įkvėpė pank roko grupės No Doubt hitas „Don‘t Speak“. Daina buvo be galo populiari ir vien JAV parduota kiek daugiau nei du milijonus kopijų, beveik tiek pat ir Britanijoje. Daugelyje pasaulio topų daina tapo numeriu vienu tarp klausomiausių dainų.

Iš Pakistano kilusio Naughty Boy slapyvardžio pasivadinusio atlikėjo tai pirmasis ryškiausias hitas, kol kas nepranoktas net kitas puikus su Beyonce muzikos gabalas „Runnin“. Paskutiniuoju metu atlikėjas ir kūrėjas vėl visuotinai suaktyvėjo, tačiau kol kas nė vienas jo kūrinys nebepadarė tokio ryškaus ir greito hito proveržio kaip su Sam Smith įrašytas kūrinys „La la la“.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

Naughty Boy - "La La La"
(feat. Sam Smith)

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

Hush, don't speak
When you spit your venom, keep it shut I hate it
When you hiss and preach
About your new messiah 'cause your theories catch fire

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

If our love is running out of time
I won't count the hours, rather be a coward
When our worlds collide
I'm gonna drown you out before I lose my mind

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, oh
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Arvydas Šliogeris apie amžinybės ilgesį, mirtingumą ir menkumą

Sveiki,

Ne kažin ką ir tenoriu pasakyti, nes viską pasako filosofo Arvydo Šliogerio citata. Šiandien filosofas mirė. Manau, svarbu prisiminti. Paskutiniu metu nebuvo plačiai visuomenei matomas, tačiau neabejotinai stambi figūra filosofijos pasaulyje. Perskaičius šią citatą, manau, aišku, kad retkarčiais mes visi taip jaučiamės, bet negalime, nemokame ir negebame įvardyti tai paprastais žodžiais. Manau, kad dalis gyvenimo prasmės sudaro mūsų menkumo, ribotumo ir galiausiai mirties patirtis, kad ir kaip tai iš vienos (asmenybės) perspektyvos beskambėtų beviltiškai graudžiai, tikiu, kad iš amžinybės pusės tai atrodo nuostabiai pritrenkiantis sielos atliekamas performansas. Tikiuosi dabar A. Šliogeris šiuo metu kaip tik tai ir supranta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kim Leine "Amžinybės fjordo pranašai"

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 496 p.

Sveiki,

Prieš metus prisižadėjau perskaityti daugiau leidyklos Kitos knygos leidžiamų knygų. Jų literatūra išties verta dėmesio, tačiau prasibrauti pro visas beveik kas savaitę po kelias dėmesio vertas išleidžiamų knygų stirtas ir pasiekti šią leidyklą su mano lėtoku skaitymu ir pašaliniais darbais yra nelengva užduotis. Kalendoriniams metams beveik baigiantis ir trūkstant už lango sniegui, matyt, geriausia žiemos arktinį šaltį susigrąžinti per literatūrą, todėl nieko geresnio neradau, kaip visų gerai įvertintą danų rašytojo Kim Leine (g. 1961) romaną Amžinybės fjordo pranašai (dan. Profeterne i Evighedsfjorden), kurią iš danų kalbos išvertė Ieva Toleikytė. Ir iškart, kai perskaičiau, leidykla paskelbė, kad autorius bus vienas iš Vilniaus knygų mugės 2020 metų svečių, tad viliuosi kaip nors prasibrauti pro minią, kadangi norinčių susitikti su autoriumi po tokios perskaitytos knygos bus labai daug.

Panaši tendencija buvo prieš metus, kai Lietuvos rašytojų sąjunga pristatė norvegų rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji ir jis tapo Vilniaus knygų kviestine žvaigžde. Skaitant Amžinybės fjordo pranašus kiek jutau R. Jacobsen literatūros prieskonį. Visų pirma gamtinį – atšiaurų, šaltų vėjų perpučiamą, kiek kultūriškai asketišką ir skandinaviškai perteiktą epinį pasakojimą. Tačiau šiaurietiškos gamtos leitmotyvas ir užbaigia šiuos panašumus, nes R. Jakobsen yra izoliuotosios kultūros rašytojas, kuriam rūpi mažos salų ir namų erdvės, o K. Leine užsimoja kurti apie danų diasporą Grenlandijoje, kai vietinės šamaninės kultūros maišosi su XVIII amžiaus pabaigos danų krikščioniais, kai užsiliepsnoja Prancūzijos revoliuciniai laužai, o atokiose ledynų žemėse vis dar veikiama pagal viduramžišką misionierišką principą – skleisti teisingą tikėjimą.

Pasirodo, tai pirmoji trilogijos dalis. Antroji dalis pasirodė originalo kalba tik pernai. Pirmajai daliai autorius skiria daniškąją pasakojimo perspektyvą t. y. jis pasirenka norvegų emigrantą į Daniją Morteną Falką, kuris iš mažo miestelio pakliūva į karališką XVIII amžiaus Kopenhagą, į jos kultūros branduolį. Mortenas studijuoja teologiją ir ruošiasi tapti pastoriumi. Tie penkeri studijų metai tampa kūniškos aistros ir savęs ieškojimo metais.

Akivaizdu, kad Morteno pasaulis sudrumstas Apšvietos epochos tendencijomis ir jis nuolat renkasi tarp mokslo ir teologijos pasaulio, kartoja Ž. Ž. Ruso mintį apie laisvę, turi begalės aistrų, o viena iš jų – parašyti apie tolimosios Grenlandijos augmeniją ir tapti mokslininku. Tai padeda pastoriaus profesija, kadangi jį kaip misionierių paskiria vienoje iš atokių Grenlandijos kolonijų, kur jam neretai tenka būti labiau gydytoju nei tarpininku tarp Žemės ir Dangaus. „Tai iššūkis, sako jis, tiek teologijai, tiek gamtos mokslams. O kartu ir asmeniškai man. Taip, aš tau padėsiu. Čia bus mano sugrįžimas, studijų metais negalėjau klausytis širdies, o buvau priverstas paklusti tėvui ir mokytis kunigu. Sugalvojau patikimą būdą, kaip atlikti abortą (p. 258).“

Kūrinio pradžioje Mortenas pažįsta kūniškąją aistrą. Vienas ryškiausių jo kaip būsimo pastoriaus eksperimentų yra seksas su hermafroditu. Tai kiek keistas autoriaus pasirinkimas, tačiau aš čia įžvelgiau tam tikros autobiografiškumo transformacijos. Mortenas nors ir nėra tikrasis Kim Leine prototipas, tačiau pats rašytojas kilęs iš Norvegijos, emigravo į Daniją, 15 metų yra gyvenęs Grenlandijoje. Tam tikrų bendrų autoriaus kelionės taškų su Mortenu Falku yra ne vienas. Pats K. Leine prisipažino, kad paauglystėje jį tvirkino tėvas – vėlgi nestandartiniai seksualiniai potyriai knygoje išreikšti kitaip, tad ir kitos atskleistos Morteno patirtys, ypač gyvenimas Grenlandijoje, taip pat galimai pertransformuotos autoriaus patirtys, remiantis jau XVIII amžiaus gyvenimo sąlygomis, kada kolonijose per atšiauresnę žiemą galėdavę išmirti iki 90 procentų gyventojų. Visgi pasimylėjimas su hermafroditu, o vėliau knygos pabaigoje įspūdingai aprašytas didysis Kopenhagos gaisras priminė prieš daugel metų skaitytą amerikiečių autoriaus Jeffrey Eudenides Midleseksas, ne ką mažiau įspūdingą istoriją apie hermafroditą; graikų ir turkų karą Smirnos mieste, kurio aprašymo mastas, kai 200 tūkstančių graikų sustumiami mirti į vandenį, primena Kopenhagos gaisro aprašymą, o ir graikų kultūros integraciją į amerikietiškąją primena danų invaziją į grenlandiškąją.

Įspūdingai aprašomos kelionės jūromis; jos atšiaurios, įtaigios, vertos Mobio Diko autentikos. Autorius be galo preciziškai kruopštus kuriant atmosferą. Nors daug, kas giria rašymo stilių, tačiau nepasakyčiau, kad autorius kažin kuo juvelyriškai įmantrus ar turintis išskirtinį pasakojimo tembrą. Priešingai – jis laikosi tvirto ir stabilaus klasikinio epinio pasakojimo, kuriame sutirština istorines ir kiek egzotiškas laikmečio detales, kultūrinius elementus, kurie verčia skaitytojus kilstelėti antakius.

Rašytojas Kim Leine 

Tvirto epinio pasakojimo pagrindą sustiprina prasmių daugiasluoksniškumas. Skaitytojas patiria „judėjimą“ per laiką kartu su pastoriumi M. Falku, tačiau kartu yra privestas stebėti ir patirti pastoriaus esminius dvasinius brandos parametrus, kaip jis pamažu keičia požiūrį į pasaulį. Vienoje geografinėje plokštumoje „maišosi“ laikmečio šurmulys, tačiau tai, kas amžina ir žmogui nekinta – asmenybės tapsmo etapai, savivoka, vertybių kaita, įsitikinimai – yra universalios temos, kurios įrėmintos epochos tendencijų atrodo paveikios. Visą tą sustiprina ekspresyviai išreikšta skurdo, ligų, alinančių kelionių, buities sąlygų kasdienybė, kuri šiuolaikiniam skaitytojui leidžia pajusti beviltiškumo įspūdį. Galiausiai autorius epiškumą išplėtoja „pabėgdamas“ prie antraeilių veikėjų, suteikdamas literatūrinį pasakotojo balsą „mišrūnui“ (danų ir grenlandų palikuoniui) Berteliui balsą. Manau, pasitvirtino ir kiek chaotiškas, nechronologiškas pasakojimo pobūdis, leidžiantis tam tikrais pjūviais patirti įvairių pasakojimo perspektyvų.

Vienas esminių dalykų, dėl ko autoriui už šią knygą suteikta Šiaurės Tarybos literatūros premija, buvo už sudėtingus Danijos ir Grenlandijos istorijos raidos atskleidimus. Iš tikrųjų labai beviltiški danai atrodė Grenlandijoje, nepratę prie šiaurietiškos kultūros ir gamtos, tačiau savo tikėjimu jie padarė nemenką įtaką ir leido atsirasti naujoms religinių sektų atmainoms. Knygoje atskleidžiamas Marijos Magdalenos ir jos sutuoktinio bandymas sukurti ekstazės apimtą naujos rūšies tikėjimą ir jie net subūrė nemažą būrį pasekėjų. Tačiau tai ne vien tikėjimų maišymosi istorija, bet ir danų kaip arijų, baltųjų kolonistų privilegijų tarp vietinių iškilimo ir „mišrūnų“, vietinių, neturinčių teisių į prekybos sutartis menkinimo kontrastingas pasakojimas. Labai gerai aprašoma lapių kailių prekybos scena, kuri atskleidžia, kaip vietiniai tiesiog neturėdami įtakos, buvo priversti pusvelčiui kaip pigi darbo jėga paklusti vietiniams. Ar tai neprimena ir šiuolaikinės politikos, kai pas mus plūsteli ukrainiečiai, o mes veržiamės į Norvegiją ir Didžiąją Britaniją?

Visgi po daugel metų Falkas grįžta į žemyną, tačiau nereikia didelės fantazijos suprasti, kad Falkas anksčiau ar vėliau grįš į Grenlandiją, nes jis nepritampa europietiškoje aplinkoje, nešildo ir šalti santykiai su tėvu, vaikystės namų sentimentai, jo siela veržiasi į ledo žemyną, kur kažkada buvo patirta tikėjimo ekstazė. Beje viena įspūdingiausių scenų, perteiktų taip realistiškai bauginančiai ir taip gerai pagal asonansų ir aliteracijų instrumentuotę išversta į lietuvių kalbą, kad net pasižymėjau: „Tankiai susėdę ant gultų žmonės klausosi, daug jų suplaukia iš kitur, visi būna daugmaž nuogi, kol jis piešia jiems rojaus palaimą, rojaus, kuris smarkiai primena šį kraštą, turtingą ruoniais, elniais ir kitais medžiojamais žvėrimis, tačiau visiškai išvalytą nuo mūsų, danų, tokią senovinę Grenlandiją, kokia ji kadaise buvo. Nuo šių pasakojimų daug moterų ištinka ekstazė ir jos ima šokinėti į viršų turkiškai sukryžiuotomis kojomis, vis aukščiau ir aukščiau. Kai ši ekstazė pasiekia kulminaciją, namas prisipildo krūtų pliaukšėjimo garso ir triukšmingo gargimo. Žmonės taip verkia ir juokiasi, kad net bėga snargliai, ir jie nubraukę krato tuos snarglius ant sienos, kol ta paplūsta nuo drėgmės ir gleivių (p. 364-365).“

Iš esmės tekste nemažai bjaurasties estetikos elementų, tad vieniems, kurie labai trokšta dvasiškai pakylėto teksto, neįtiks, bet man, tiesą sakant, tai kėlė tam tikrą pasitenkinimą, kada nebandoma „nupiešti“ nei danų didvyrių, nei aukų grenlandiečių, todėl atsisakius patriotiškumo patoso, kas pas mus šiaušia politines aistras (pvz., M. Ivaškevičiaus Žali), šioji knyga nedisponuoja tautos moraliniais kalavijais, nesivaiko vienkryptės tautai patogios istorinės perspektyvos ir neatstovauja dirbtinai patriotinei pozai kalbėti skaitytojams „ vien tik teisingai“.

Knyga išties įdomi, skaitoma su užsidegimu. Tiršti ir universalūs keliami klausimai brėžia daugiasluoksnes prasmes ir iš esmės atsako į nemažai istorinių ir universalių egzistencinių klausimų, ypač dėl gyvenimo krypties ir prasmingos veiklos pasirinkimo, kuris dažnai aplinkiniams būna nesuprantamas, kaip kad Morteno Falko veržimasis į skurdžiąją Grenlandiją. Tirštas ir gaivališkas tekstas leido pamiršti, kad gruodis be sniego, nes Grenlandijos aprašyta gamta tiesiog stebina savo atšiaurumu, kaip stebino toji kultūrų ir fizinių kūnų kraujomaiša tiek dvasiniuose, tiek genetikos plotmėse. Ar verta skaityti? Negali kilti jokių abejonių. Žinoma.

Čia galite pasiklausyti LRT radijo laidos Literatūros akiračiai, kurioje kalba laidos vedėja su knygos vertėja Ieva Toleikyte apie Kim Leine Amžinybės fjordo pranašus.

Jūsų Maištinga Siela