Knyga: Anna Burns "Pienininkas"

Anna Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.

Sveiki, skaitytojai,

Smagu, kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962) pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi  Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas (angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga, kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams. Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano kilusias mintis ir pastebėjimus.

Romane pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe, policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...

Akivaizdu, kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus: svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių, slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų, pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą, atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.

Gaudama Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus, ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.

Anna Burns

Kai kada labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.

Paradoksalu, tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas, išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas, kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.

Romane yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos, palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą, kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio, kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas, baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.

„Tiesiog ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo, ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to, kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“  

Galbūt makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas, nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip, kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva. 

Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją, kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija, šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel Houellebecq apie laimės iliuziją ir baimę

Sveiki,

Daugelis tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“ autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.

Straipsnyje M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį, išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia, vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.

Vienoje vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje, nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir kuria iliuziją.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka" / "Gretel & Hansel"

Sveiki, skaitytojai,

Esu brolių Grimų pasakų gerbėjas! Jų siaubo pasakos išties žiaurios, baisios ir skirtos labiau suaugusiems, nei vaikams, tačiau kas iš suaugusiųjų į pasakos žanrą žiūri rimtai? Na, tai tarsi žanras, kuris nelabai rimtas, labiau skirtas pramogai ir vaikų auklėjimui. Viena garsiausių brolių Grimų pasakų būta „Jonukas ir Grytutė“, kurią ne karto ekranizavo ir animatoriai, ir vaidybinio kino režisieriai. Naujausia versija pasirodė dar šiemet lietuvišku pavadinimu „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ (angl. Gretel & Hansel) (2020), pastarąją visai neblogai įvertino kino kritikai.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau 2013 metais sukurtą veiksmo dramą apie raganų seksualius medžiotojus „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, maniausi, kad žiūri visai neprastą ir šmaikščią šios pasakos mutaciją Holivude. Naujausioji versija iš esmės pateisina siaubo pasakos žanrą, kuri skirta absoliučiai suaugusiųjų žiūrovų rinkai. Tai baugi, šiurkšti ir tamsi istorija, paremta brolių Grimų pasakos atmosfera apie raganą, kuri rijo mažus vaikus. Nors filme detalės tam tikros pakeistos, o ir siužetiškai truputį „pasunkintas“, nes išplėtojama raganos ir jos dukters rožiniu paltuku istorija, visumoje, sakyčiau, vis tiek filmas ganėtinai artimas broliams Grimams, bent jau tam, ką būdamas mažas skaitydavau ir įsivaizduodavau.

Taip jau būna, kad literatūrinė pasaka – tai ne liaudies pasaka, kurioje paprastai sukrauta tautos išmintis ir mąstymo archetipai. Brolių Grimų pasakos jau buvo literatūriškai išmoningai transformuotos, nors turėjo nemažai vokiškų etninių motyvų. Filme sunkoka atpažinti vidurio Europos dvasią, ji labiau perteikta kaip Viduramžių stebuklinių istorijų versija, kaip antai, sakykime, populiarus serialas „Raganius“ (2019), todėl praranda Vokietijos Bavarijos regiono etninį toną, bet kartu filmas nesiekia tapti šalies krašto reklaminiu logotipu. Visgi filmas itin tamsus, šiurkštus, atmosferinis. Režisieriui pavyko išgauti rudeniškų spalvų ir tamsiais laikais elgetaujančių ir musmirių pririjusių vaikų paveikslus, kurie ištikti haliucinacijų patenka pas raganą. Iš vienos pusės tai socialinis vaikų bejėgystės atšvaitas iš praeities, kitą vertus – tai tikrasis siaubas, kai pamišusi biologinė motina kirviu išveja savo atžalas...

Režisūra tikrai nėra prasta, tad priešingai nei paskutinės „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacijos atveju, čia nerasite puošnumo, kvailų juokelių, pramoginio lepaus patoso. Tai rimta nelaimingų vaikų istorija, nors filmo finalas gana holivudinis ir kiek nuvilia savo pernelyg „sudygsniuota“ tvarkinga didaktika. Kitą vertus, laimingos ar pusiau laimingos pasakos ir turėtų baigtis pagal seną formulę. Man patiko šio filmo atmosfera, kai kurie efektai, pastangos įbauginti, kurios net priminė kai kada niūrų, bet vykusį originalų siaubo filmą „Ragana“ (2015). Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta berniokiškos išvaizdos (o ne kokia infantili blondinė paauglė) aktorė Sophia Lillis iš dviejų dalių siaubo filmo „Tas“.

Ko trūko iki tikrai kultinio gero siaubo filmo? Dar didesnio ir aštresnio eksperimentavimo tiek režisūroje, tiek scenarijuje! Padirbėta jau neblogai, tačiau iki tam tikros ribos, tarsi bandyta išgauti filmu savitą koloritą, bet neprarandant masinio žiūrovo. Žinokit, filmas žiūrisi neblogai, nors ir nėra dėl savo visiems puikiai žinomo siužetinio turinio kažkuo itin ypatingas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Persona" / "Persona"

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino. Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko, pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“ (šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...

Kitoniškumą lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama, tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti. Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus išbandymus...

Iš tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau, kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės, kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją, vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I. Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Andrejus Tarkovskis, filmas "Soliaris" / "Солярис" / "Solaris": kosminis mąstantis vandenynas prieš žmogišką meilės ir atminties galią

Sveiki, skaitytojai,

Po to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais, tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“ blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.

Kai prieš aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus. Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man, sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip, kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.

S. Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo, režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose. Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.

Tačiau neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę. Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau, daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo, primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus, tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai. Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų, kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja visai kiti dieviškieji įstatymai?

Galimas daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari. Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.

Šiame filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis. Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos, archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.

2002 metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli. Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A. Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis, jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.

Filmo pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas, bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių, kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai, o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A. Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus, galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela