Knyga: Marieke Lucas Rijneveld "Vakaro nejauka"

 Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 288.

 

Sveiki,

 

Kai prieš kelerius metus Nyderlandų rašytoja iš kaimo Marieke Lucas Rijneveld (g. 1990) laimėjo International Booker Prize 2020 apdovanojimą, buvau šiek tiek šokiruotas, nes tikrai nesitikėjau, kad jaunos autorės knygą Vakaro nejauka (oland. De avond is ongemak), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė, nurungs daugelio internautų skaitytojų finale buvusius favoritus. Tiesą sakant, nesu labai stiprus olandų kalbos vardažodžiuose, tad buvau įsitikinęs, kad premiją pelnė vaikinas. Pasirodo, kad M. L. Rijneveld save įvardija kaip tarpinę lytį, nors rengiasi kaip vaikinas, atrodo iš dalies kaip mergina, tačiau jai maloniausia, kai į ją kreipiasi trečiuoju asmeniu, kai lytinė tapatybė nepabrėžiama. Žinoma, amerikiečiai netrukus susidomėjo Vakaro nejauka ir bandė išsiversti į savo kalbą, tačiau kilo keistas rasistinis skandalas, tad nebeaišku, kuo ten viskas baigėsi. Visgi, kai imame šiandien kalbėti apie kūrėjų lytiškumą, viskas tampa be galo jautru ir paslysti dėl savo įsitikinimų labai lengva, kur kas sunkiau atriboti autoriaus tapatybę nuo jo kūrinio, bet, deja, socialinių tinklų epochoje tą padaryti sudėtinga, o retsykiais ir neįmanoma.

 

Galima sakyti, kad autorei suteikta ši premija dėl jos tapatybės, o gal ir ne. Panašiai kaip „Oskarai“, kai kartu premijos pasitarnauja ne tik kūrinio kokybei iškelti į viešumą, bet ir visuomenės įsitikinimus laisvinantiems procesams. Nekalbėčiau tiek daug apie autorės tapatybę, jeigu ji tiesiogiai nebūtų susijusi su knygos turiniu ir sukurtu dvylikametės Jopės veikėja, kurią, vienaip ar kitaip prisižiūrėjęs interviu, tapatinau su pačia autore. Reiktų paminėti, kad visgi M. L. Rijneveld savo gimtinėje yra savitas literatūros balsas, ūkininkė, kuri nesėdi salonuose ir intelektualiai neporina su kitais olandų rašytojais, nes gyvena ganėtinai asketišką ūkininkės gyvenimą, o šalyje iki šio romano buvo suvokiama ne kaip prozininkė, o poetė.

 

Vakaro nejaukos pavadinimas absoliučiai atspindi kūrinio turinį. Istoriją mums pasakoja itin religingoje ūkininkų šeimoje Nyderlandų provincijoje gyvenanti Jopė, kurios šeimoje vieną žiemos dieną vyriausiasis brolis Matisas išeina čiuožinėti ant užšalusio ežero ir nebegrįžta. Nuo tos dienos viskas ima tik blogėti. Netekę sūnaus tėvas ir motina, iki tol buvę pavyzdiniai tikintieji, ima vienas nuo kito tolti, apleisdami likusių vaikų auklėjimą. Negana to, ūkį užklumpa snukių ir nagų liga, todėl tenka utilizuoti karves, netgi tas, kurias šeimininkas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Matiso mirties faktas slepiamas, jis tarsi po laidotuvių neegzistuoja, o tiek tėvas, tiek iš dalies pati pasakotoja yra keistai įtikėję, jog įmanomas prisikėlimo stebuklas. Žodžiu, kol laukiama to prisikėlimo, viskas pamažu degraduoja, o veikėjai vienas nuo kito ne tik tolsta, nežinodami, ką daryti su traumuojančia netektimi, bet pradeda pamažu vienas kitą sadistiškai skaudinti.

 

Jopę būtų galima apibūdinti kaip vikšrą lėliukės stadijoje. Mergaitė gyvena savo raudonoje jopėje – tai toks raudonas rūbas, primenantis striukę (pavaizduota ant knygos viršelio), kuris skamba kaip ir pagrindinės veikėjos Jopės vardas. Mergaitė labiausiai bijo, kad kas nors privers vieną dieną iš jos išlįsti ir parodyti pasauliui augančią krūtinę. Žinoma, jopės reikšmė dvejopa. Iš vienos pusės – tai paauglystės gėdos brendimo kokonas, apsauga nuo pasaulio, o iš kitos – šarvai nuo šeimą ištikusių negandų. Mergaitė pripažįsta ir savo skirtybes: „Taip ir aš greičiausiai dvipusė, tai yra esu ir Hitleris, ir žydė, ir gera, ir bloga (p. 159).“

Marieke Lucas Rijneveld

 

Jopei sopa vidurius, ji negali išsituštinti, todėl tėvas į jos išangę kiša žalio muilo gabaliukus, o tai mergaitę nepaprastai žemina, nors pati su jaunesne seserimi Hana ir šiek tiek vyresniu broliu Obe yra įsivėlusi į keistus seksualinius santykius, tyrinėja vienas kito kūną, Hanai į makštį kišamos kokakolos skardinės, jaunėlė patiria pirmuosius orgazmo simptomus, o Obė vakarais masturbuojasi žiūrėdamas į pornografinius žurnalus. Knygoje visa tai pateikiama kaip žaidimas, tam tikras „atpirkimo“ ritualas dėl kritusių karvių ir brolio mirties. Kaltės jausmas ateina iš religijos, kol tėvai žarstosi kaltinimais ir grūmoja linksniuodami Dievo vardą, vaikai toje pačioje šeimoje kuria savo kančių ir atpirkimo pragarą, remdamiesi savo hormonų audromis. Žodžiu, kūniška žmogaus prigimtis sumišusi su traumuojančiomis situacijomis ir vaikų seksualumas tampa ginklu, savotiška terapija įveikti sunkumus. Deja, pasirinktas „atgailos“ būdas tik dar labiau didina atskirtį ir iškreipia lytiškumo ir seksualumo pažinimą.

 

Kitas knygoje svarbus aspektas – gyvūnai, jų pavergimas ir kankinimas. Šeima, priklausanti nuo karvių, turi išnaikinti visus savo raguočius. Įspūdingai knygoje perteikta žlungančio ūkininko skausmas, kuris primena apokalipsę, kai tėvas su sūnumi svaidosi prakeiksmais, tačiau supranta, kad viskas daroma teisingai. Vaikai savo ruoštu taip pat kankina gyvūnus, augina rupūžes stiklainiuose, švelniakailiams nukarpomi ūsai, kad gyvūnėliai prarastų orientaciją, o viduriuojančiai karvei į užpakalį mergaitė įkiša sūrio gremžtuką, kad veterinaras galiausiai atkreiptų į ją dėmesį. „Sumuštinis man primena suvažinėtą ežį, kurį vakar mačiau ant pylimo kelio grįždama iš mokyklos (p. 141).“ Netgi knygoje esantys gausūs palyginimai, tėvų santykiai lyginami su artimoje ūkinėje gamtoje matomais gyvūnų elgesio pavyzdžiais, dažniausiai jie žiaurūs, susieti su brutaliu poravimosi ritualu arba mirtimi. Tai padeda kurti knygos nejaukumą, kuris perteikiamas su smurto hiperbolizavimu, kurio persismilkęs visas Jopės pasakojimas. Ryškūs gotikinio pasakojimo atšvaitai, nejaukumas, įsivaizduojami nuo Antrojo pasaulinio karo rūsyje besislepiantys žydai, kas padeda iš esmės perteikti sutrikusios pasakotojos nestabilią tikrovę, susidedančią iš pramanų ir realijų.

 

Knygoje vyraujančios hiperbolės nėra vien tik plokščias meninio vaizdinio padidinimas, iš tikrųjų knygos autorė sulydo religinį ir socialinio smurto sluoksnius, viskam rasdama analoginius paaiškinimo vaizdinius. Jeigu rupūžės poruojasi, vadinasi, tėvai irgi poruojasi, jeigu Jopė slepiasi jopėje, tai ir žydai slepiasi rūsyje, jeigu karvių kūnus sumeta į konteinerį, tai ir žydus šitaip žudė, o finalinėje scenoje Jopė užsitrenkdama šaldiklyje aiškiai atkartoja Matiso panirimą po ledu. Romanas barokinis ir gotikinis, nors daugelis dalykų kelia tam tikrą nejaukumą, ypač vaikų saviti nukrypimai ir pasaulio bei savo ribų tyrinėjimas, bet labiausiai stebina tas Jėzaus mokymo nesilaikymas. Visą tą laiką galvojau: kokia prasmė gąsdinti(s) Dievu ir šitaip paminti beveik visus Dievo įsakymus ir dėtis gerais krikščioniais? Kokia baisi šių veikėjų tragedija yra kankinti ir kankintis, prisidengiant religiniais Senojo testamento Dievo įvaizdžiais. Ir apskritai: ar tai dar vyksta Nyderlandų provincijoje XX-XIX amžiaus sandūroje, kai legalizuota marihuana ir prostitucija? Čia tikriausiai reiktų panagrinėti Nyderlandų provincijos ir miestų socialinę atskirtį, tačiau neatimsi vieno – knyga įtaigi, atmosferinė, vietomis beprotiška ir, žinoma, savita, perteikta poetiškai su daugybe palyginimų, aliuzijų ir meninio vaizdinių išdidinimais, siekiant perteikti ne vien tikrovę, bet ir nemeilės bei smurto persunktą paauglės gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Baltos lankos leidykla: Knygų mugės 2022 naujienos

 Sveiki,

 

Ar kas nors pasiilgo Knygų mugės? Sunku patikėti, bet tai vienas iš tų pirmųjų tikrųjų kultūrinių pranašų, kurie išvaduoja mus iš ne tik kultūrinio sąstingio, bet ir pandemijos. Kitas šauklys, bent man, bus Kino pavasario festivalis...

 

Mūsų vėl laukia daugybė renginių ir skubėjimas, tačiau to nusipelnė kiekvienas knygomanas. Šiandien man pasiekė realios „Baltų lankų“ leidyklos naujienos. Tai viena mėgstamiausių mano leidyklų, kuri kasmet pateikia puikių ir kokybiškų grožinių kūrinių, be kurių neįsivaizduoju tikrosios Knygų mugės.

 

Skandalingasis Cho Nam-joo romanas „Kim džijongė, gimusi 1982“

Pritrenkianti Clarice Lispector „Žvaigždės valanda“.

Visų pamėgtas vokietis Robert Seethaler su naujausiu kūriniu „Laukas“.

Penktoji Karl Ove Knausgård dalis „Mano kova. Kartais turi lyti“.

Aštrioji autorė Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 2“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tuvė" / "Tove"

 Sveiki,

 

Suomių režisierė Zaida Bergroth Scanoramoje pristatė garsios suomių-švedų rašytojos, iliustratorės ir dailininkės Tuvės Janson (Tove Jansson 1914-2001) biografinį filmą „Tuvė“ (suom. Tove) (2020), kuris skirtas besiformuojančios menininkės gyvenimo etapui. Kai aną vakarą žiūrėjau švedų-danų filmą „Astridos Lindgren jaunystę“ (2018), beveik buvau tikras, kad kažkuo anas filmas bus panašus į „Tuvę“, tačiau kažkiek klydau.

 

„Tuvė“ filmas mane absoliučiai nustebino, nes jis LGBT indekso filmas, o rašytoja visą savo gyvenimą kaip menininkė nuo pačių artimiausių savo draugų neslėpė, jog ją traukia moterys. Filmas mus nukelia iškart į Antrojo pasaulinio karo pabaigtuves, kada pasidalijęs pasaulis ir Suomiją varginęs Žiemos karas su Rusija galiausiai baigėsi. Jauna moteris Tuvė bando tarp vyrų dailininkų impresionistų pelnyti pripažinimą, tačiau nesilaikydama tėvo dailininko primestų standartų, ji taip ir nesulaukia nei stipendijos, nei pripažinimo iš menininkų luomo. Iš vienos pusės dėl to, kad ji moteris, o iš kitos, kad kitokia. Galiausiai, gyvendama skurdžiai dideliame bute, ji vienu metu susitikinėja su vyru ir vienoje parodoje su sutikta įspūdingo stoto lesbiete režisiere Vivika. Netrukus Tuvė patiria išdavystę, o kad prastumtų nelaimingas gyvenimo dienas, ji vis labiau paišalioja į paraštes išgalvotus veikėjus, kuriuos vadina Troliais Mumiais. Tikriausiai nė pati neįtardama, kad vieną dieną šie „nerimti dalykai“ taps jos ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir padarys ją viena žymiausių karikatūrišių ir knygų vaikams autore pasaulyje.

 

Priešingai, nei „Astrida Lindgren jaunystė“, šis filmas atskleidžia LGBTQ moterų menininkių padėtį Skandinavijoje iškart po Antrojo pasaulinio karo. Tuvė absoliučiai meninės prigimties asmenybė, kuri nuo mažens siekė eiti tėvo pėdomis, todėl jos gyvenimo pažiūros negaubia puritoniški tėvų reikalavimai, nėra kaltės ir religinio potrauminio jausmo. Be to, Tuvę galima laikyti laisva bohemos atstove, kuri aistringai bando kurti ne tik savo kūrinius, bet ir savo gyvenimą. Ne kartą, žiūrėdamas šį filmą, pagalvojau, jog tai savotiška Skandinavijos Frida Kahlo, gyvenusi panašiu laikotarpiu, patyrusi moterų meilę ir meninį savitumą, nepritapimą. Žiūrint tokius filmus kaip „Tuvė“, nesunku susikurti asmenybes autoritetus, žavėtis ir toliau kurti mitus apie jų gyvenimo būdą, tačiau tikriausiai gyvenimas yra kur kas paprastesnis ir pilkesnis, nei toks spalvingas filmas. Bet kokiu atveju, filmui pavyko sukurti ir perteikti tą nematomą ir, sakyčiau, kiek pagražintą menininkės gyvenimą, apie kurį ilgą laiką plačiai negalėjome dėl savaime suprantamų priežasčių kalbėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga – Dawn Of Chromatica [Vinyl, LP] (2021)

 

Informacija apie albumą:  Lady Gaga – Dawn Of Chromatica [Vinyl, LP] (2021)

Nuotrauka: Vladimir Putin susitiko su Marina Abramovič (memas)

 Sveiki,

Niekam ne paslaptis, kad garsioji performanso diva atvyksta į Kauną. Kas skaitė jos knygą „Eiti kiaurai sienas“ ir galbūt matė dokumentinį filmą, apie 2010 metais surengtą Niujorke performansą, manau, tam klausimų nekils, kodėl šis memas, internetinis juokelis tikriausiai šių dienų hiperbolizuotoje ir mūsų žiniasklaidos nenormaliai užaštrintame Ukrainos ir Rusijos nesantaikos kontekste atrodo... nerealiai taiklu ir, pripažinkime, juokinga. Kol vieni kuria grėsmę ir baugina, kitiems belieka arba bijoti, arba kurti internetinius memus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela