Vakar, rugsėjo
vienuoliktą, sukako ne tik 21 metai, kai du lėktuvai JAV-ose rėžėsi į
dangoraižius, bet nuo šiol bus ir garsaus ispanų rašytojo Javier Marias (1951-2022)
mirties data. Rašytojas po dviejų mėnesių sunkios plaučių uždegimo ligos užgeso
ligoninėje ir ši žinia pasklido po visus žinomiausius ispanų dienraščius ir
naujienų portalus. Neaplenkė ir mūsų.
Lietuviškai, kiek man
žinoma, turime išverstus du romanus. Man itin patikusi visomis prasmėmis „Tokia
blyški širdis“ bei taip pat gerai vertinamas „Įsimylėjimai“. Kai kas jį laikė
geriausiu ispanų šiuolaikiniu rašytoju ir tam yra pagrindo.
Šiandien pateikiu šią
mėgėjiškai verstą citatą. Joje išryškėja kritiškas kai kurių klasikų vertinimas
ir šiuos žodžius (šiaip gyvenime daugeliu klausimu turėjęs gan kategorišką poziciją),
tikrai viešai galėjo pasakyti Javier Marias. Nesutikčiau, kad Šekspyrą įdomiau
skaityti nei Kafką, bet man įdomiausias yra Virginios Woolf romanų vertinimas,
nes, pvz., jos romanas „Į švyturį“ kažkiek netgi panašus į tyliai vystomos
istorijos giliamintę plepėjimą, kokį plėtoja ir pats J. Marias. Tai apgaulinga
pasakojimo technika, kai atrodo, jog nelabai kas vyksta, bet vyksta daug. Bet kokiu
atveju, J. Marias buvo labai išskirtinis ir kartą perskaitę jo romaną su niekuo
nebesumaišysite. Jis turėjo savitą ir unikalią plunksną.
Rudenėjančiais ir vis
dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti
laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija,
skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad
Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir
piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti,
apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti
savo plėšrūnišką prigimtį.
Filmo siužetas ir jo
dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant
ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems
puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo
tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas
vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto
auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto
žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui,
kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...
Filmas itin dinamiškas ir
veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą
pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus
masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis
plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti
draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų,
atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad
prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad
pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo
ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei
taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų
gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro
didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale
pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra
labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame
2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek
labai lengvai ir smagiai.
Be proto populiarios tiek
Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“
(angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo.
Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į
lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje
skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir
pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos,
masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo
jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime
blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo
viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau
pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma,
nesitikėkite.
Istorija pasakoja apie
pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia
pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol
galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje
ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą,
vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka
ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių
krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama
socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina
nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių
įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu,
laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.
Žodžiu, toliau seka kitas
etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi
dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir
nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa
šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti
pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“
į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę,
todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė
istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl
formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje
gyvenimo istorijoje.
Permąstant filmo visumą, norėtųsi
pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano
pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas
prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip
filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą,
nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko,
ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių.
Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas
su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją
laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir
nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų
atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir
kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.
Reikėjo daugiau nei
dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo
trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir
neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl.
Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.
Istorija pasakoja
pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu
pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje,
apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti,
tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi
visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį
filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą
sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie
buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“
tęsiniu.
Filmas beveik komiškai
sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius
dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik
filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to,
kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį
žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško
jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš
pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką,
kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime
ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia
toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne
dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu
ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia
sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai
paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man
išvis nemotyvuotas...
Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos
smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur
kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas
ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir
kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi
realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai
ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo,
kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į
diletantišką ir prastą režisūrą.
Nebuvau nieko girdėjęs
apie Lenkijoje vykusį literatūrinį skandalą. Pasirodo, Nobelio premijos
laureatė Olga Tokarczuk, kurią daugelis lietuvių skaitytojų labai
mėgsta, viename savo renginių pareiškė, kad literatūra yra ne idiotams. Iš
vienos pusės lyg ir viskas aišku, apie ką ji kalba, iš kitos prasidėjo tam tikros
aršios diskusijos įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Apie visą šį skandalą
išsamiau su įvairių pozicijų citatomis straipsnį publikavo „Šiaurės Atėnai“. Jį
galite paskaityti ČIA.
Nemaniau, kad nusipirksiu
Nijolės Oželytės knygą „Atatrankos“, bet atsirado mano
pirkinių krepšelyje, kadangi su smalsumu pirkdamas perskaičiau kelis puslapius.
Dabar, kai knyga pervasarojo, manau, kad jos visos neperskaitysiu, nes ji
tikriausiai labai momentinė (kai yra tam tikras interesas ir nusiteikimas). Ne
visiems patinka N. Oželytė, bet ir ne visiems turi patikti. Labiausiai ji
dėmesį prikausto savo retorika, nes ji puiki viešųjų kalbų sakytoja, oratorė.
Esu pastebėjęs, kad daug kas jos nemėgsta, tačiau šiandien ne apie tai.
Skaitau lygiagrečiai
Viktorijos Daujotytės „Sakiniai“ ir Nijolės Oželytės „Atatrankos“ ir man šie
žanrai pakankamai tapatūs. Profesorė sugeba pagaviai ir suspaustai perteikti
labai trapias ir asmenines patirtis, o N. Oželytės mintijimuose labiau girdisi
politinis ir viešosios kalbos, skirtos auditorijai, tonas. Iš „Atatrankų“ kol
kas labiausiai man patiko aptiktos mintys ne apie politiką, ne apie nūdienos
Lietuvos realijas, o būtent dvasiniai universalūs apibendrinimai. Šioji citata
viena iš jų.
Kaskart, karščiams užplūdus
Vilnių, išeinu pasivaikščioti po senamiestį jau gerokai po pietų. Kai dar ilgai
šviesu ir tvanku, tačiau dar nusimato ilgas vakaras, kol rasi kokią taverną,
kur galėsi praleisti laiką iki vidurnakčio. Jau penkta vasara, kai kaskart
praeinu pro projekto „Vilnius skaito“ įrengtą Lukiškių aikštės kampelyje atviro
lauko skaityklą. Pastarasis tapo neatsiejamu Gedimino prospektu ne tik matomu
kultūriniu židiniu, bet ir vieta norintiems iš tikrųjų artimiau susipažinti su
naujausiomis ir gerai įvertintomis knygomis. Šio projekto organizatorė Jurga
Mandrijauskaitė-Ruškienė. Šiame kampelyje po atviru dangumi vyksta daug literatūrinių
skaitymų ir knygų pristatymų.
.jpg)
.jpg)