Vinilinė plokštelė: Madonna – Cherish (single) [vinyl / LP] (1989)

 Informacija apie singlą: Madonna – Cherish (single) [vinyl / LP] (1989)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Open Your Heart (single) [vinyl / LP] (1986)

 
Informacija apie singlą:  Madonna – Open Your Heart (single) [vinyl / LP] (1986)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "107 motinos" / "Cenzorka" / "107 Mothers"

 Sveiki,

 

Kino pavasario festivalyje pristatyta slovakų režisieriaus Peter Kerekes drama „107 motinos“ (slov. Cenzorka) (2021) nufilmuota su ukrainiečių aktoriais ir perteikia autentišką ir biografiniais motyvais grįstus pasakojimus apie Odesos miesto moterų kalėjimą, į kurį pateko nuteistosios jau turėdamos nėštumą.

 

Filmo centre – jauna kalinė Lesia, kuri laukiasi berniuko nuo vyro, kurį nužudė iš pavydo. Vėliau sužinome, kad daugiau ar mažiau čionai patekusios moterys taip pat žudė savo mylimuosius iš pavydo. Žinoma, iš pasakojimo nesitikėkite kokio nors trilerio ar aštrių suinscenizuotų smurtinių scenų, paikos ar aršios moterų konkurencijos, nes istorija beveik visa nufilmuota kalėjimo zonoje. Nors, kaip supratau, prie šio projekto dirbo ir patirties turinčios aktorės, ir šiaip su kamera nieko bendro neturinčios. Filmas primena dokumentinį filmą, kai kurios scenos būtent imituoja atviras moterų išpažintis, tačiau šias istorijas pasakoja aktorės, perteikdamos kalinių istorijas.

 

Nors Lesia nuteista septyneriems metams, ji dėl motinystės negauna liktinio paleidimo. Dalis kalinių motinų, sukakus vaikams 3 metukams, turi atsisveikinti atiduodamos atžalas savo artimiesiems arba vaikų namams. Deja, tokios taisyklės, tad ir jaunoji Lesia bando susitaikyti su šeima, tačiau negali. Žiūrovai mato nuolatinę motinų kalinių ir bevaikės bei niekaip susirasti vyro negalinčios prižiūrėtojos gyvenimo kasdienybę, tad nesunku susitapatinti su kalinių istorijomis, nes atmosfera labai greitai įtraukia. Filmas jautriai perteikia dramas, bet istorijoje švysteli ir gyvenimo grožis, švelnūs juokeliai, tačiau netrūksta ir liūdnų išsiskyrimų, ypač kai kalinei tenka atiduoti vaiką ir grįžti į bendrąjį moterų kalėjimą.

 

Tiesą sakant, tikėjausi kažin kokios lengvos europietiškos komedijos apie moterų kalėjimo kontrabandą ar panašiai, tačiau nieko panašaus. Nors filmo finalas nesunkiai įspėjamas ir veiksmo ne kažin kiek, tačiau gerai režisierius fokusuojasi tikriausiai į savo patirtį, kai jam reikėjo iš tikrųjų surinkti tikrų kalinių liudijimus – iš čia atsiranda dokumentiniai inkliuzai. Tragikomiška atrodo ir pagrindinė kalėjimo prižiūrėtoja ir kai kurios kalinės. Čia vis prisimindavau serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“, sukomercintą, tačiau įtraukų amerikietišką moterų kalėjimo gyvenimo nuotykių pasakojimą. Deja, šiame filme ne nuotykiai svarbiausi, nes iš esmės režisieriui kažin kaip per tuos pokalbius ir scenas pavyko atskleisti ir vidines veikėjų dramas, pavyzdžiui, ar gailimasi už savo nusikaltimus, ar jos turi motiniškų instinktų ir tai nesunku suprasti iš gana autentiškai perteiktų kadrų, kur iš pažiūros atrodytų yra mažai laimės, tačiau moterys vis tiek ją susikuria. Buvo vietelių, kada akelės ėmė drėkti... Rekomenduoju ne tik sovietinio kalėjimo atmosferos nostalgininkams, bet ir gerų istorijų kolekcionieriams.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 7: Maištingos sielos atostogos! Nusipelnėme ilsėtis ir prisikrauti naujų potyrių

Sveiki,

 

Išjungiu dujas, užsuku karštą ir šaltą vandenį, atitraukiu gėles nuo palangių, palieku veikti tik šaldytuvą. Šiemet ir vėl atostogos. PAGALIAU! Visi nusipelnėme kelionių ir įspūdžių, laiko knygoms, kurias vis atidėdavom, naujoms šalims ir pažintims. Kurį laiką manęs nebus, bet liepos mėnesį tikrai driokstelėsiu kaip griaustinis. Laukite.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Agota Kristof "Vakar"

  

Agota Kristof. „Vakar“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 114.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Su vengrų kilmės prancūziškai rašančia rašytoja Agota Kristof (1935-2011) susipažinau paauglystėje, kai per kelias dienas suskaičiau jos trilogiją Storas sąsiuvinis (Alma littera, 2004), po kurios dar ilgai anuomet negalėjau atsigauti. Tai viena iš tų negailestingų knygų, kurios ne tik sudirgina jausmus, priverčia kelioms dienoms apie nieką negalvoti, bet ir pakeičia supratimą apie literatūros poveikį jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kažin, ar tokį pat poveikį Storas sąsiuvinis padarytų kokiam trisdešimtmečiui, kuris jau daug perskaitęs ir žino savo jau kaip skaitytojo susiformavusį skonį. Visai neseniai Baltos lankos išleido Violetos Tauragienės išverstą trumpą A. Kristof romaną Vakar (pranc. Hier), kuris beregint atsidūrė mano vasaros skaitinių must to read.

 

Istorija pasakoja apie Tobijų Horvatą, kuris pabėgęs iš skurdžios šalies dėl kelių priežasčių jau dešimt metų susikūrė slapuko Šandoro Lesterio tapatybę. Vyras iš tikrųjų slepia paslaptį – jis slapstosi ne tik nuo praeities, bet ir dėl to, kad jis nužudė žmogų. Jo dienos svetur labai niūrios ir monotoniškos, jis dirba laikrodžių fabrike ir kasdien skaičiuoja stoteles, stovi prie tų pačių staklių ir retsykiais mato, kaip kiti, dažniausiai juodadarbiai imigrantai, išprotėja nuo gyvenimo beprasmybės ir mechaniško darbo. Tobijus laiko save rašytoju, vakarais jis užsidaro bute, geria alų ir bando parašyti knygą, dažniausiai apie tai, kad tos prasmės nėra, tačiau dažniausiai tekstai, kurie iš esmės ir yra šio romano pamatas, sukasi apie idilišką meilę Linai, kuri, bent iš pradžių atrodo, neegzistuoja. Tobijus turi meilužę Jolandą, tačiau jos nemyli, yra atbukęs pasauliui, tačiau vieną dieną jis pamato savo vaikystės Liną, su kuria sieja daug paslapčių...

 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima atpažinti savitą autorės stilių: trumpi ir taupūs sakiniai, absurdu ir sunkumais persmelkta būtis, eliminuotas sentimentalumas, vaizduojamas karo poveikis žmonių likimams ir sielai. Iš vienos pusės, nors tekstas ir taupus, bet jis parašytas retsykiais taip poetiškai, kad išardžius prozinę struktūrą išeitų neblogi eilėraščiai. Tiesa, Vakar romane didelį vaidmenį atlieka fragmentiškumas ir nutylėjimai, kurie veikia ir kaip veikėjo dienos apmąstymai, ir kaip savotiški užtemimai tarp vienodų dienų. Man nuolat šioji istorija siejosi su Antano Škėmos Baltos drobulės personažu Antanu Garšva, kuris taip pat turi pretenzijų į literatūrą, taip pat dirbo mechanišką keltuvininko darbą ir mylėjo ištekėjusią moterį Eleną, ir net buvo imigrantas. Žmogaus virtimu mechaniniu robotu, egzistuojančiu niekalu labai svarbi Vakar sudedamoji dalis. Beprasmybės tema viena svaresnių, todėl romanas persmelktas egzistencialistams būdingo nihilizmo, o svarbiausia A. Kristof veikėjo varomoji jėga yra meilė, kurios nėra, tad žmogus sąmoningai paklūsta mechaniniam savo būties režimui ir pats tampa kaip burzgiančios laikrodžio staklės – žodžiu, bejausmiu.

 

Tobijas kaip ir Garšva paguodos ieško rašyme, kurio procesas yra ir išpažintis, ir laiškas pačiai Linai, ir bandymai atleisti sau, todėl gal ir pateisinama veikėjo keista logika, kai jis sako: „Nes tapęs visiškai niekuo, gali tapti rašytoju. Beje, viskas tiesiog pakrypo taip, o ne kitaip (p. 81).“ Tai atgailaujančio veikėjo kaltės atpirkimas. Autorė stebuklingai išvengia bet kokių svarbesnių veikėjo refleksijų ar kaltės atpirkimo būdų apmąstymų. Pavyzdžiui, visiškai neatskleidžiama, ką veikėjas, kuris manėsi nužudęs savo biologinį tėvą, jaučia, kai sužino, jog iš tikrųjų jį buvo tik sužeidęs? Ar nusimeta kančios naštą? Palengvėja? Autorė susitelkia į pagrindinio veikėjo obsesiją dėl meilės seseriai. Protu jis suvokia, kad Lina jam pusiau kaip ir sesuo, tačiau paskęsta iliuzijose, jog viskas yra įmanoma, tad pradeda meluoti sau. Paradoksas, bet būtent iliuzijos kurį laiką pagrindiniam veikėjui ir suteikia paspirties atitrūkti muo beprasmiško pasaulio. Apskritai žmogus gyvena tol, kol turi kokių nors troškimų.

Agota Kristof

 

Kitą vertus, Tobijaus vaikystė paženklinta amžinu gėdijimu, nes jis vietinės čigoniškos kilmės prostitutės sūnus. „Aš sėdėdavau priešais namus, žaisdavau su šlynu, jį minkydavau, lipdydavau milžiniškus falus, krūtis, sėdmenis. Iš raudono molio dar lipdydavau motinos kūną, į jį suleisdavau savo vaikiškus pirštus duodamas skyles. Burną, nosį, akis, ausis, lytį, išangę, bambą. Mano motina pilna skylių, kaip mūsų namas, mano drabužiai, mano batai. Batų skyles užpildydavau purvu (p. 22).“ Tą motinos gėdą primesdavo visi, kas tik jį pažinojo, netgi Lina po daugel metų jam atvirauja, kad nebus niekad jo žmona, nes jos gimtasis kaimas žino, kas buvo jo motina ir kuo ji vertėsi, o tai Tobijų sugniuždo.

 

Nors romanas ir trumpas, mažas, tačiau autorė atsisakydama lyg ir savaime gvildenamų siužetinių linijų, sukuria prieštaringą veikėją, kuris ant nesamų pamatų t. y. neturėdamas tapatybės bando ją susikurti iš naujo. Tai gan tragiška, nes pakeitęs šalį ir turįs savo namus, jis ir lieka kaip imigrantas, paribio sociumo juodadarbis, kurio gyvenimą praskaidrina trumpi susitikimai vietiniame bistro, kuriame renkasi savita pabėgėlių iš jo šalies kompanija bei valkata Žanas. Tačiau net ir jiems jis meluoja. Karo pabėgėlių ir skurdo paženklintas žmogus, kuris dalį laiko praleido prieglaudoje, o vaikystėje su juo motina net nekalbėjo ir laikė kaip šunytį, nemoka susikurti gyvenimo, nes niekada tokio neturėjo. Iš kitos pusės neturint gyvenimo atramos, nelieka ir gyvenimo prasmės. Kodėl jis myli Liną? Tai jos gerumas iš praeities, ji pirmoji mokykloje, kuri, nors ir pabrėždama jo vargingą socialinę padėtį, Tobijų savitu gerumu prisijaukino. Tas mokyklinis patirtas gerumo jausmas davė veikėjui impulso daugiau nieko neprisileisti, tik Liną. Tai užslėpta veikėjo psichologija, algoritmiška veiksmų seka: pamatęs po tiek daug metų Liną, jis ją myli ir pratęsia idiliškus jausmus iš praeities, tačiau pajutęs, jog laimė jam sprūsta iš po kojų, elgiasi taip pat, kaip būdamas vaikas – jis peiliu duria į Linos vyrą ir iš esmės pakartoja žmogaus likimo programas.

 

Knyga išties depresyvi gerąja to žodžio prasme, joje galima aptikti ne tik imigranto panašumų su Antanu Škėma, bet ir Albero Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso savitą būsenų variantą. Agota Kristof neabejotinai yra paveikta sukrečiančių karo ir pabėgėlių likimų, ji egzistencialistinė rašytoja, kuriai rūpi žmogaus pasirinkimai, eliminuojant standartinius krikščioniškuosius ar bet kokius religinius pasmerkimo ar išganymo aspektus, todėl jos veikėjai, įskaitant ir Tobijų Horvatą, iš esmės formuojami per socialinių paribių subkultūrą, kuriai galioja visai kiti moralės standartai, tad veikėjas gali pasirodyti lyg monstras, antžmogis, kuris vadovaujasi tokia tiesa, kuria jam pasiūlo gyvenimas. Apnuogintai, kiek nepatogiai ji analizuoja žmogaus negalėjimą dėl aplinkybių kurti savo tapatybės, tai būdinga tiek trilogijai Storas sąsiuvinis, tiek puikiam jos romanui Vakar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela