Knyga: Alice Munro "Brangus gyvenime"

 Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji, kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime (angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą per Nobelio ceremoniją!

 

Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos (Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu, labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.

 

Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo, yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.

 

Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką, pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo, nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.

 

Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas, kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors pokalbio traukinių stotyje.

 

Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška, neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A. Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p. 189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją prozos tradiciją.

Alice Munro

 

Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku, tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo, arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.

 

Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką, kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino, patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį. Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.

 

Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų. Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje. Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta, bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir priminti apie gyvenimą.

 

Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.

P. S. Ne vienas A. Munro apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje, todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sniego draugija" / "La sociedad de la nieve" / "Society of the Snow"

 

Sveiki,

 

Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“ – visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas nors kitas už tai jam atseikėjo.

 

Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti itin daug.

 

Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko 27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas, kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai, dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.

 

Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant visas moralines ribas.

 

Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės, socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje, bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos, kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Telšiai: Žurnalas "Literatūra ir menas" Telšiuose tarp meškų (Nr. 15 (3797), 2024 rugsėjo 6 d. kartu su Le Monde

 

Sveiki,

 

Man šio rugsėjo pradžia tokia magiška ir netikėta visomis prasmėmis. Maniausi, kad pulsiu į depresiją ir jau perdegsiu darbuose, bet netikėtai sumaniau į viską spjauti ir važiuoti, judėti, kad tik nereiktų būti sustingusiam savigailos pozoje. Telšiuose šį savaitgalį buvo karšta! Aplankiau daug kampelių (apie tai dar padarysiu įrašą), bet nustebau, kad visame Telšių centre – tik vienas „Literatūra ir menas“ numeris. Pagriebęs šalto vandens ir tą vienintelį numerį (atleiskite, telšiškiai, jeigu ką) ir parsivežiau traukiniu iš meškų ir Žemaitijos sostinės. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kad ir trumpos kelionės be knygos ar kultūrinio leidinio, o „Literatūra ir menas“ ypatingas, nes jame viskas labai prancūziška!

 

Keletas momentų, kada „Literatūra ir menas“ pasiprašė asmenukių.

 

Maištinga Siela

Atsiliepimai, komentarai: restoranas "Grasso", adresas – Klaipėda, S. Šimkaus g. 6

 

Sveiki,

 

Visiškai netikėtas apsilankymas Klaipėdos „Grasso“ itališkame restoranėlyje, įsikūrusiame uostamiesčio Stasio Šimkaus gatvės 6 numeryje. Pamenu šį pastatą, kai praeidavau prieš 10 metų, buvo tokia griuvena ir net galvojau: o kada jį nugriaus arba bankas pasistatys kokį sau padalinį? Šiuo metu pastatas restauruotas, jame yra ir kirpykla, ir notaras (o kaip be šitų, viską susigrobia geriausia!), tame pačiame veikia ir „Grasso“, kurį, pasirodo, 2022 metais aprašė pats Užkalnis, skyręs restoranui 3 žąsis iš penkių.

 

Draugas pasiūlė, sako, reikia paminėti vasaros pabaigą ir rugpjūčio pačiame gale užsukome į šį restoraną. Tiesa, visai nenorėjau, o apie Užkalnio vertinimus nė nebuvau girdėjęs, bet kažkaip buvau sotus, pagalvojau: o kam dar kimšti ir laidyti pinigus? Visgi sutikau, nes gal tokios progos nebepasitaikysi, todėl.

 

Restoranas buvo beveik tuščias, nes buvome gana ankstyvi. Kelios ponios gurkšnojo kavą, o mus aptarnavo tokia užsimiegojusi mergina, matyt, dar tik ruošėsi naujai dienai, nes kreidute rašė dienos išskirtinius pasiūlymus ant lentos prie baro. Tiesą sakant, daug pasirinkimo nebūta, tad ir laužyti galvos nereikėjo.

 

Nemėgstu makaronų, todėl iškart viską atmečiau, kas iš miltų. Iš tikrųjų eiti valgyti pas italus ir nemėgti tai, kas su glitimu, yra išties rizikinga, tada ko išvis eiti, ar ne? Bet aš užsisakiau kažkokios retos žuvies, kuri šiek tiek priminė menkę, bet tokia riebesnė ir, sakyčiau, visai skani. Šioji žuvytė buvo patiekta su gabaliuku lazanijos. Bet aišku, tai jie nevadina lazanija, tačiau labai panašu. Žuvis papuošta korėtu ir valgomu dekoratyviniu elementu. Žuvies nedaug, alkanam eiti ir valgyti nesiūlyčiau, tačiau pasmaguriauti, pakalbėti prie vyno ir tokio patiekalo, kuris kainavo apie 21 eurą, manau, gal ir būtų geras vakaras.

 

Mano draugas užsisakė raviolų su baravykais, tai tokie puskoldūniniai makaronai su mėsos įdaru ir grietinėlės padažu. Tradicinis italų patiekalas – kiekis nei daug, nei badu numirsi, tiesiog tiek, kiek yra, kad pajustum, jog užmušei alkį. Visgi tai nėra greitojo maisto restoranas ar picerija, čia reikia mėgautis skoniais ir permanyti maistą kaip filosofinį kūrinį. Sakyčiau, kad mums abiem mūsų patiekalai saikingai patiko, bet abu nusprendėm, kad antrąkart už tokią kainą neimtume.

 

Ko labiausiai man stigo „Grasso“ restorane? Ogi informacijos, ką ir kaip valgyti, kas tai per patiekalai – beveik jokių aprašų, maždaug reikia išsikamantinėti ir ištardyti pačią padavėją, o aš tiesiog PAKĘSTI negaliu, kai reikia kalbėti apie tai, ką neišmanai ir klausti kiekvienos smulkmenos. Taip ir nesupratau, kas tai per žuvis, nei kokį čia patiekalą suvalgiau, nei kokią receptūros koncepciją turėjau suvokti. Gal aš primityvus, tačiau man reikia žinoti viską, nes nuo to tik interesas kyla, o ne nuobodulys ir erzelis dėl to, kad nieko nežinau, neišmanau ir dar tą neišmanymą turiu pademonstruoti padavėjams. Pasijutau dėl to nekaip. Labai baisus pats popierinis meniu – ruoželis aptrinto ir jau gerokai estetinį išvaizdą praradusio meniu, kuris be jokių aprašų, vien tik kaina su nedaug pasirinkimų pavadinimais primena išties nudėvėtą ir nepatrauklią skrajutę. Net per karščius vargiai pasivėdinsi.

 

„Grasso“ man pasirodė šiaip sau. Nežinau, ar čia grįžčiau, nors vieta patraukli, neužgriozdinta, aplinka taip pat reprezentuoja Italijos virtuvę ir nesunkiai atpažįstamą kultūrą, tačiau yra kur tobulėti paties maisto pristatyme ir reprezentavime.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tornadų medžiotojai" / "Twisters"

 Sveiki,

 

Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes, supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau, nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters) (2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.

 

Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones, besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones. Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius, kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas, tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos, kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas ir simpatija.

 

Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog, atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko, kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra ypatingas.

 

Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos, kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų, vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante, kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Istorinė nuotrauka: Vilnius, Vilniaus geležinkelio stotis 1915 m., fasadas ir skulptūra

 

Nuotrauka: Wilna (Litauen): Bahnhof im Schnee, 1915 | BayHStA, BS N 19 19/5-1-237 © Die Staatlichen Archive Bayerns, München.

Sveiki,

 

Pamačiau facebooke A. Juodas profilyje įrašą apie Vilniaus geležinkelį bei prie jo buvusią skulptūrą, ir pamaniau, kad dalį fragmento įrašo pasidalysiu, kadangi įrašas viešas. Dažniausiai tokios įdomybės su laiku socialiniuose tinkluose paskęsta, pasimiršta, tad tikiuosi, kad šis įrašas leis rasti ir prisiminti.

 

<...>

 

Įdomu, kad šio savotiško „kandeliabro“ viršų puošianti figūra, apsigaubusi apsiaustu su gobtuvu ir laikanti rankoje lempą, savo povyza iš dalies primena, berods, 1906 metais ant Vilniaus miesto elektrinės administracinio pastato bokštelio pastatytą Bolesław Bałzukiewicz sukurtą skulptūrą „Elektra“ – moterį dešinėje rankoje laikančią žibintą ir skelbiančią naujos – elektros – šviesos eros pradžią (sovietmečiu originalioji „Elektra“ dingo ir tik 1994 metais ją, įprastoje vietoje, atkūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Petras Mazūras).

 

Vilnietis skulptorius Bolesław Bałzukiewicz jaunystę praleido visai įdomiai. Jį pastebėjo mecenatas, turbūt vienas įtakingiausių žmonių to meto Vilniuje, Juozapas Montvila. Atkreipė dėmesį į perspektyvų jaunuolį, suteikė jam stipendiją ketverius metus studijuoti Krokuvos Menų akademijoje, paskui dar metus – Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. Tėvynėn grįžęs gabus menininkas sukūrė ne tik „Elektrą“: jis padėjo skulptoriui ir architektui, būsimajam Vilniaus Trijų Kryžių paminklo autoriui Antanui Vivulskiui kurti Krokuvoje stovintį paminklą Žalgirio mūšiui; jo sukurta bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra Simono Konarskio gatvėje; Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio biustas Rasų kapinėse; o ir kompozitoriaus Stanisław Moniuszko biustas skvere šalia Šv. Kotrynos bažnyčios. Grįžusį į Vilnių menininką 1919 metais pakvietė profesoriauti Vilniaus Stepono Batoro universitete, Bolesław Bałzukiewicz buvo Vilniaus dailininkų draugijos narys, kūrė litografijas, medžio raižinius, memorialines lentas, biustus, nutapė portretų, peizažų, kūrinius eksponavo parodose Paryžiuje. Šeimos nesukūrė, mirė 1935 metais savo namuose, Kalvarijų gatvėje. Palaidotas Rasų kapinėse.

 

<...>

 

O kada ir kas pastatė žibintais puoštą „kandeliabrą“ Vilniaus geležinkelio stoties keleivių rūmų prieigose, man nėra žinoma.

 

<...>

 

Teksto fragmentas priklauso A. Juodas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela