O pernelyg dažnai užmirštame, kad kuriame, rašome kas
akimirką. Manau, mūsų socialiniame ir istoriniame gyvenime pareigos ir
pasiaukojimas dėl kito buvo pernelyg sureikšminti. Mums iki šių dienų „kalama“
į galvas, kad gyvenimas turi prasmę, jeigu padedi kitiems, pamiršti save,
aukojiesi, pamiršti savo bėdas, nesusireikšmini, pamiršti sveikatą, dirbi nuo
ryto iki vakaro, peikia, jeigu susergi ir stoja darbai – žodžiu, kartais
atrodo, jog esi gyvulys, prijungtas prie pareigos aparato, o šiandien neretai
jautiesi visuomenei naudingas tol, kol dirbi ir moki mokesčius, nes tokia
pareiga ir toks sistemos modelis mums įkaltas. Todėl pamirštame dažnai iš
pareigos ir inercijos mėgautis savimi, netgi ilgą laiką žmonės buvo mokomi save
sumenkinti, paskirti savo gyvenimą vienai ar kitai tarnystei ir netgi už tai
būti dėkingam, o tas, kuris rūpinasi savimi ir savo savijauta, neretai buvo
priskiriamas prie egocentristinių asmenybių. Šiandien daug kalbame apie žmones
narcizus. Aišku, sunku pasakyti, kur riba ir balansas tarp to, kad žmogus
siekia pasitenkinimo iš gyvenimo, o kur jau prasideda perdėta savimyla, bet manau,
kad mes vis dar vaduojamės iš tų įsitikinimų.
Gyventi patiriant asmeninį pasitenkinimą, sakyčiau
būtina. Ir kelių yra įvairių. Netgi egocentrinių, netgi visai altruistinių.
Mėgautis, bet kokiu atveju, reikia.
Hekatomba yra
senovės graikų religijoje minimas terminas, reiškiantis didelę gyvulių auką
dievams. Iš pradžių šis žodis buvo vartojamas apibūdinant auką, kurioje buvo
paaukota šimtas jaučių (iš graikų kalbos hekaton – šimtas, bous – jautis),
tačiau vėliau jis buvo taikomas apibūdinti bet kokiai didelei aukai. Hekatombos
buvo svarbi senovės graikų religinio gyvenimo dalis. Jos buvo atliekamos
siekiant užtikrinti dievų palankumą, padėkoti už gausią derlių arba maldauti
pagalbos sunkmečiu. Tokios aukos dažnai būdavo atliekamos per šventes arba
prieš svarbius įvykius, tokius kaip karas ar olimpinės žaidynės.
Šiandien terminas hekatomba vartojamas
perkeltine prasme, apibūdinant didelį skaičių aukų, ypač karo metu arba kitų
katastrofų metu. Pavyzdžiui, Holokaustas dažnai vadinamas didžiule hekatomba.
Homero „Iliados“
pradžioje ir vaizduojama ši auka dėl to, kad Agamemnonas įžeidžia Apolono
kunigą, dievas nusiunčia marą į graikų stovyklą. Kad numalšintų Apolono pyktį,
graikai aukoja didžiulę hekatombą. Tai parodo, kaip svarbios buvo šios aukos
graikų religijoje ir kaip jos buvo naudojamos siekiant užmegzti taiką su
dievais.
Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt
metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą
padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis
autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą
David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme
vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“
(angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad
scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį
pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.
Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja
vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo
nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir
kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko
savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl
norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato
rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku,
kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi
tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir
vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų
namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai
Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų.
Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną
sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena,
elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...
Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg
nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet
talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet
ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras
susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai
parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet
pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994
metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“,
kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu,
todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai
nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių,
pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA.
Visgi man
filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas
nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio
filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo
internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo
užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą.
Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį
garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors
tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė
Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be
provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.
