Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi
rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis
vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors
nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga,
ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai
kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip
yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą
norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti,
leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems,
jo nenukariausime nei aš, nei jūs.
Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje,
tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.
Laima Muktupavela „Kilpa“.
Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių.
Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir
subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos
kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.
Māra Zālīte „Penki
pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu,
jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos
istorija ir kultūra.
Nora Ikstena „Motinos
pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos
romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine
kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių.
Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos
pienas“.
Andris Kalnozols „Mane
vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo
kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai
nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.
***
Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo
autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas
pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka
dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi,
iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši
kritiķu un lasītāju atzinību.
Māra Zālīte "Pieci pirksti".
Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo
lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta
ar Latvijas vēsturi un kultūru.
Nora Ikstena "Mātes piens". Šis
rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus
raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika.
Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši
populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes
piens".
Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par
kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un
esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni
bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.
Apie režisierių ir virtualaus filmo „Angelų takais“
autorių Kristinos Buožytės, Vitalijaus Žuko darbą girdėjau labai
seniai. Labai išreklamuotas ir po ranka pasiekiamas buvo man bet kada, tačiau,
žinote, kaip nutinka? Tai, kas padėta po ranka ir prieinama, dažniausiai tampa
neprieinama, o be reikalo. Eidamas į šį filmą, į kurį jau tikriausiai buvo
nuėję, kas tik netingėjo, tikėjausi daug, daug ir gavau. Tai apskritai mano
pirmas kartas, kai esu tokio formato meniniame filme, kuriame 3D akiniai ir 360
laipsnių sukamoji kėdė, filme iš tikrųjų pasijauti lyg kitoje visatoje. Ir ne
bet kokioje, o būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visatoje, nulipdytoje
iš jo pačių garsiausių ir įdomiausių paveikslų, kuriuos labai rekomenduočiau
prieš einant į filmą pasižiūrėti, patyrinėti, nors nuo vaikystės visokiuose
vadovėliuose jis buvo publikuojamas, tačiau verta vėl prisiminti. Tą padeda ir
paruošti vizualūs supažindinimo stendai, kuriuos galite patyrinėti prieš pats
seansą.
Bandau prisiminti „Angelų takais“ suteiktą patirtį.
Tikriausiai atrodome juokingai besisukiodami ant savo kėdžių ir kilnodami bei
sukiodami galvas, tačiau patirtis absoliučiai nejuokinga. Tai lyg būvimas tam
tikra prasme kitoje planetoje, išbudinanti ir išlaisvinanti naujos būties
formos ir potyrių pamoka. Filme tu beveik realiai gyveni, vaikštai, plauki ir
net skraidai. Būtent skrydžio pojūtis pats efektyviausias ir nerealiausiais per
visą seansą, ko vis norėjosi tik daugiau. Įspūdinga grafika, čiurlioniškosios
spalvos, vizualumas, o pabaigos motyvas, kada išskrendi į kosmosą ir patyri čiurlioniškosios
visatos struktūras, spalvas ir garsus sunkiai nusakomas. Filmas turi vieną
labai didelį trūkumą – jis tiesiog per greitai baigiasi! 23 minučių trukmės
kelionė man praėjo kaip 10 minučių.
Po filmo galvojau, kad tikriausiai po 100 metų visi
filmai, įskaitant ir senąją klasiką, bus rekonstruoti būtent į tokį formatą,
nes tai jau visiškai kitoks būtas patirti istoriją. Taip pat galvojau apie
vargšą Čiurlionį, kurio gyvenimas buvo paženklintas liga ir skurdu, tačiau turėjo
tiek daug potencialo ir gelmės, jo darbai šiandien, nors labai sukomercinti
(rankinės, užrašų knygelės, filmas ir t. t.) visgi prikelia jo darbus kitam
gyvenimui. Ar kada menininkas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną jo darbai piešti
ant prastoko popieriaus pastelinėmis akrilo spalvų kreidelėmis taps tokis
įspūdingo projekto kaip „Angelų takais“ tąsa? Tikriausiai nė jokiame sapne
nesapnavo. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu kito filmo „Pasaulių sutvėrimas“,
kuris kiek ilgiau leis vėlei pasibūti Čiurlionio pasaulyje.
M.
K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.
Sveiki,
Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet
kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas,
besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau
turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu
kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje,
vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra
neįtikėtini!
Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes,
apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus,
kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji
šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė,
kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera
prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių
į socialinius vaidmenis ir kaukes.
Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima
pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu
vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo.
Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas
neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.
Šią dainą tikriausiai žino kiekvienas šiek tiek per 30
metų turintis žmogus, arba bent jau kur nors fone tikrai yra ją girdėjęs.
Krikščioniškosios pop roko grupės Sixpence None the Richer hitas „Kiss
Me“ buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje be galo populiarus ir naudojamas
daugelyje serialų ir filmų garso takelių, todėl šiek tiek nustebau, kai su
draugu „Maximoje“ apsipirkinėdami išgirdome tokią seną dainą, turint galvoje,
kad leidžiama pastarojo laikotarpio populiarioji muzika.
Muzikos grupė Sixpence None the Richer susikūrė
1992 metais ir jų ilgai trunkanti karjera tęsiasi iki šių dienų. Tiesa, grupė
nuo 2003 iki 2007 metų padarė pertrauką, bet šiuo metu vėl leidžia dainas,
tiesa, ne tokias populiarias, kokios buvo anuomet. 1997 metais ji pasauliui
pristatė hitą „Kiss Me“, pastaroji išgarsėjo tik 1998 m., kai buvo panaudotas
populiariame televizijos seriale „Dawson's Creek“ ir romantinėje komedijoje
„She's All That“. Ši daina tapo tarptautiniu hitu ir iki šiol yra vienas
žinomiausių 90-ųjų pabaigos pop kūrinių. Be „Kiss Me“, grupė taip pat išleido
tokius kūrinius kaip „There She Goes“ (cover versija dainos, originaliai
atliktos The La's) ir „Breathe Your Name“.
„Kiss Me“ buvo nominuota Grammy apdovanojimui
kategorijoje „Geriausias popmuzikos pasirodymas dueto ar grupės su vokalu“.
Nors apdovanojimo ir nelaimėjo, nominacija parodė dainos ir grupės pripažinimą
muzikos industrijoje. Kūrinys nr. 1 tapo Australijoje ir Kanadoje, Didžiojoje
Britanijoje iškopė į 4 poziciją, o JAV-ose pelnė platininį sertifikatą.
Įdomu tai, kad grupė yra įrašiusi japonišką šios
dainos versiją. Taigi „Kiss Me“ buvo itin sėkminga daina, kuri ne tik atnešė
Sixpence None the Richer pasaulinę šlovę, bet ir iki šiol išlieka populiari bei
mėgstama klausytojų. Jos populiarumą sustiprino sėkmingas panaudojimas filmuose
ir televizijoje, o aukštos pozicijos topuose ir platininiai sertifikatai įrodo
didelius pardavimus. Siūlau šiandien pasiklausyti.
Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas,
tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?
„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“
nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja –
oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, –
galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir
daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo
kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu
teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti
sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes:
Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale,
filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.
Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį,
kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija
Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų
režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie
darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“
(2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš
kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant
ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad
pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.
Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai
skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su
įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai
Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine
skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo
susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir
t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip
galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino
šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti,
tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas
visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai
diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.
Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau
pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus,
nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo.
Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką
panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą,
kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės
problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską
manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+
bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai,
hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos
ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo
operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus
ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez,
nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia
nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia
turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio
barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų
nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia
paieškos organizaciją „Švieselė“...
Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad
beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir
pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir
šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją
suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino
apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai
kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“
(2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai
neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“
(2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs
tarptautiniu mastu ir įvertinti.
Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama
trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja
korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir
aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos
artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis
laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių
ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo
sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų
šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos
ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių
karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys
Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.
Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie
socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus
politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez
dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta,
nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims
adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai,
kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir
jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios
žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą
bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus
socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas
mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems
įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
