Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Tomas Sodeika apie meilės krizę, Eroso agoniją Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“ vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.

 

„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus. Meilės krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta. Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą – apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“ Tomas Sodeika

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Latviešu literatūra lietuviešu valodā, grāmatas / Latvių literatūra lietuviškai, vertimai, knygos

 

Sveiki,

 

Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje, tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.

 

Laima Muktupavela „Kilpa“. Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių. Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.

 

Māra Zālīte „Penki pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu, jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos istorija ir kultūra.

 

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos pienas“.

 

Andris Kalnozols „Mane vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.

***

 

Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi, iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši kritiķu un lasītāju atzinību.

 

Māra Zālīte "Pieci pirksti". Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta ar Latvijas vēsturi un kultūru.

 

Nora Ikstena "Mātes piens". Šis rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika. Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes piens".

 

Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Angelų takais" (virtualios realybės filmas pagal M. K. Čiurlionio paveikslus)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie režisierių ir virtualaus filmo „Angelų takais“ autorių Kristinos Buožytės, Vitalijaus Žuko darbą girdėjau labai seniai. Labai išreklamuotas ir po ranka pasiekiamas buvo man bet kada, tačiau, žinote, kaip nutinka? Tai, kas padėta po ranka ir prieinama, dažniausiai tampa neprieinama, o be reikalo. Eidamas į šį filmą, į kurį jau tikriausiai buvo nuėję, kas tik netingėjo, tikėjausi daug, daug ir gavau. Tai apskritai mano pirmas kartas, kai esu tokio formato meniniame filme, kuriame 3D akiniai ir 360 laipsnių sukamoji kėdė, filme iš tikrųjų pasijauti lyg kitoje visatoje. Ir ne bet kokioje, o būtent Mikalojaus Konstantino Čiurlionio visatoje, nulipdytoje iš jo pačių garsiausių ir įdomiausių paveikslų, kuriuos labai rekomenduočiau prieš einant į filmą pasižiūrėti, patyrinėti, nors nuo vaikystės visokiuose vadovėliuose jis buvo publikuojamas, tačiau verta vėl prisiminti. Tą padeda ir paruošti vizualūs supažindinimo stendai, kuriuos galite patyrinėti prieš pats seansą.

 

Bandau prisiminti „Angelų takais“ suteiktą patirtį. Tikriausiai atrodome juokingai besisukiodami ant savo kėdžių ir kilnodami bei sukiodami galvas, tačiau patirtis absoliučiai nejuokinga. Tai lyg būvimas tam tikra prasme kitoje planetoje, išbudinanti ir išlaisvinanti naujos būties formos ir potyrių pamoka. Filme tu beveik realiai gyveni, vaikštai, plauki ir net skraidai. Būtent skrydžio pojūtis pats efektyviausias ir nerealiausiais per visą seansą, ko vis norėjosi tik daugiau. Įspūdinga grafika, čiurlioniškosios spalvos, vizualumas, o pabaigos motyvas, kada išskrendi į kosmosą ir patyri čiurlioniškosios visatos struktūras, spalvas ir garsus sunkiai nusakomas. Filmas turi vieną labai didelį trūkumą – jis tiesiog per greitai baigiasi! 23 minučių trukmės kelionė man praėjo kaip 10 minučių.

 

Po filmo galvojau, kad tikriausiai po 100 metų visi filmai, įskaitant ir senąją klasiką, bus rekonstruoti būtent į tokį formatą, nes tai jau visiškai kitoks būtas patirti istoriją. Taip pat galvojau apie vargšą Čiurlionį, kurio gyvenimas buvo paženklintas liga ir skurdu, tačiau turėjo tiek daug potencialo ir gelmės, jo darbai šiandien, nors labai sukomercinti (rankinės, užrašų knygelės, filmas ir t. t.) visgi prikelia jo darbus kitam gyvenimui. Ar kada menininkas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną jo darbai piešti ant prastoko popieriaus pastelinėmis akrilo spalvų kreidelėmis taps tokis įspūdingo projekto kaip „Angelų takais“ tąsa? Tikriausiai nė jokiame sapne nesapnavo. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau laukiu kito filmo „Pasaulių sutvėrimas“, kuris kiek ilgiau leis vėlei pasibūti Čiurlionio pasaulyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 94: būk lengva(s) kaip M. K. Čiurlionio zodiako paveikslas Mergelė

 

M. K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas, besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje, vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra neįtikėtini!

 

Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes, apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus, kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė, kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių į socialinius vaidmenis ir kaukes.

 

Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo. Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.

 

Jūsų Maištinga Siela