Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kodas nežinomas" / "Code inconnu" / "Code Unknown"

 

Sveiki,

 

Nepaslėpsiu, kad esu didelis prancūzų aktorės Juliette Binoche gerbėjas, man ji prancūziško kino aktorystės etalonas. Taip pat mėgstu Michael Haneke režisūrą, jis išties yra sukūręs labai puikių ir intriguojančių kino juostų, pvz., „Pianistė“ (2001), „Meilė“ (2012) ir „Paslėpta“ (2005), kuriame taip pat filmavosi J. Binoche. Kitaip sakant, Binoche ir Heneke yra tai, ko paskutiniosiomis dienomis dairiausi kine, tad pasižiūrėjau, kad yra dar senesnis filmas pavadinimu „Kodas nežinomas“ (2000) (pranc. Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages). Kaip jau įprasta, kai jau daug gyvenime filmų pamatęs, jau ne visus spėju ir prisiminti. Pasirodo, filmą visgi buvau matęs kokiais 2007 ar 2008 metais, tad tam tikras scenas puikiai atsiminiau, tačiau pamačiau ir bendrąją filmo idėją, kurios galimai anuomet nebuvau permąstęs.

 

Filmas pasakoja apie Paryžiuje gyvenančius sudėtingo likimo imigrantus, kurie kasdien susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Iš tikrųjų pasakojamos dvi atskiros paralelinės istorijos, kurioms vieną dieną lemta persipinti tiesiog... ant sostinės šaligatvio. Pasakojimas gan padrikas, jo struktūra dėl montažo išėjusi, sakyčiau, eksperimentinė, todėl sudėtingai siejasi į vientisą kino idėją. Atskaitos taškas – itin pavykusi pirmoji scena, kada Ana susitinka su savo vaikino jaunesniuoju broliu Žanu, kuris nori pas ją apsistoti, tačiau negalėjo patekti į butą, nes nežinojo durų kodo... Galiausiai Ana nuperka jam bandelę, o pati skuba į aktorės darbą. Žanas numeta šiukšlę ant benamės, kurią stoja ginti imigrantas iš Afrikos, dėl ko įvyksta didžiulis konfliktas, įtraukdamas imigrantų iš visokiausių pasaulio kampelių sūkurį, o pastarieji nesusikalba kultūriškai, nes kiekvienas savo elgesį „matuoja“ savo supratimo lygiu, todėl negali susitarti, kas yra pagarba ir kiti dalykai.

 

Galiausiai rodomi intarpai iš Anos filmavimo aikštelės, kur ji filmuojasi trileryje, kurį montuoja su filmo kūrėjų komanda, taip pat rodoma benamės moters iš Rumunijos asmeninė imigracijos ir deportacijos istorija. Žodžiu, visi sukasi ir malasi savo socialiniuose burbuluose, problemose, darbuose. Režisierius nevysto labai intensyvių ir giliamintiškų vientisų naratyvų kaip, pvz., savo filme „Pianistė“, jis tiesiog žaidžia kino montažu kurdamas mozaikinį koliažą iš nuotrupų, rodydamas Paryžiaus šaligatvio įvykius kaip lemtingus, tačiau žmogaus akiai dažniausiai nepastebimus atsitiktinumus. Labai svarbus Paryžiaus imigrantų tautinis margumas, iš ko kyla, kaip jau sakiau, nesusikalbėjimai – filmas taip ir pavadintas „Kodas nežinomas“, nes nėra būdų ne tik ateiti į Anos butą, bet ir būdų komunikuoti su kitos kultūros, rasės, tautinės tapatybės žmonėmis, nes pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Kitaip sakant, žmonės yra šiame filme pasmerkti būti vieni kitiems svetimi ir tolti vieni nuo kitų, nors ir paradoksalu – jie tankėja, glaudžiasi viename dideliame mieste, tačiau neužtenka empatijos viskam suvokti ir prie visko prisitaikyti.

 

Šiaip filmą buvo sunku žiūrėti, tikėjausi geresnio įspūdžio, daugiau intrigos, besijungiančių sąsajų su pasakojimo fragmentais, tačiau įspūdis, kad bendroji susvetimėjimo problema pavykusi, tačiau įtrauka į patį filmą išliko netolygi. Įspūdinga scena pavadinčiau Anos kelionę metro, kai ją užsipuola agresyvūs kitataučiai provokatoriai, o ji iš visų jėgų stengiasi ignoruoti ir išlikti rami, o iš kitos pusės – šioji situacija būtent atspindi Anos sukurtos personažės filmuojame trileryje būseną, kaip ji nebegali išeiti iš netrukus sudegsiančio kambario. Tiesa, Haneke sukūrė optinę iliuziją, kad nebeaišku, kurios filmo dalys yra Anos gyvenimas, o kurios jos pačios gyvenimas, kitaip sakant, režisierius sulieja filmą filme tikroves ir išgauna lemtingų atsitiktinumų pilną paradoksalių sutapimų matricą, kurios kodas iš tiesų filmo veikėjams neperkandamas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

The truth about the movie "It Ends With Us" and actors Blake Lively and Justin Baldoni

 Hello, readers,

 

I haven't read any of author Colleen Hoover's books, which are widely translated into Lithuanian and, from what I gather from the comments, are quite popular here. Her book, "It Ends With Us" (2024), was adapted into a film and, as a psychological romance, was quite popular in both Lithuanian and US cinemas.

 

The movie tells the story of Lily Bloom, who opens a flower shop in Boston after her father's death, fulfilling her dream. Unable to forgive her deceased father for his constant abuse of her mother, she yearns for a different life and to make the right choice, believing that no happiness can exist in a dysfunctional relationship. One day, she meets Ryle, a wealthy surgeon who makes no secret of being a womanizer. After finally seducing Lily, he commits to her for the first time, but Lily soon begins to realize that Ryle is plagued by abnormal jealousy that provokes aggressive behavior...

 

The film's structural fabric is essentially elementary: Lily wants to avoid living like her mother, but she ends up with exactly that—a dysfunctional relationship. A classic of classics! The film attempts to discuss "healthy relationship hygiene," meaning that everyone must distance themselves from what is hurting them. The story is told through two timelines: Lily as a schoolgirl and Lily as an adult in Boston. In the background, the story of Atlas, a homeless boy who escaped a dysfunctional family, also emerges as an exemplary case: how Atlas, after crawling out of a hole, manages to create a safe and dignified life for himself without repeating his parents' behavioral patterns.

 

On the other hand, Ryle and his behavior are also interesting. Behind his womanizer mask lies a complex and deeply complicated childhood trauma that influences his behavior. Lily as a character seemed a bit odd to me, an overly literary doll. What inspired her in her youth to help a homeless boy and even have the audacity to kiss him on the school bus, when she had no value system, given that her father was a controlling materialist and her mother was a submissive silent woman? How does an innate, empathetic kindness form? There was a little something missing... But then again, this is a genre film made from genre literature, so you don't need to dig too deep, as the characters' actions are simply and elementally woven together according to "trauma biographies" that are declaratively shown and explained verbatim to the viewer.

 

Despite all this, I liked the film. I had expected a slightly worse outcome, considering that the beautiful actress Blake Lively generally plays similar and overly obvious roles. But it suits her! Even in such a flat film, it takes a certain sparkle to shine, and the actress has it, creating a colorful film atmosphere that works according to the usual and self-evident laws of Hollywood cinema: a little romance, a little perfect actor bodies and erotica, some drama and psychological abuse, and the declaratively necessary didactic decisions of the characters. You'll also hear the universally popular soundtracks of Lana Del Rey and Taylor Swift.

 

I found the film even more interesting because it was embroiled in a huge scandal from the start of its promotional campaign. Actress Blake Lively sued the main actor and director of the film, Justin Baldoni, for sexual harassment and bullying on set. So far, witnesses agree that Baldoni did indeed behave very badly, not only with Lively but also with other actors. Knowing this, the film functions slightly differently, as a psychological terror emerges between the main characters, which essentially mirrors the reality of the actors. It is true that the book has a sequel that was also planned for a screen adaptation, but due to this scandal, it's obvious that the sequel may not happen, or the cast will change drastically. Overall, the film is polished and straightforward, but as a genre film, I liked it.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Film. Despre filmul regizorului Radu Jude „Inimi cicatrizate” (2016)

 

Bună ziua, dragi cititori,

 

Îmi place cinematografia românească! De fiecare dată mă conving că este interesantă, originală și captivantă, și acest lucru l-am simțit din nou urmărind filmul „Inimi cicatrizate” (2016) al celebrului și provocatorului regizor român Radu Jude, proiectat la a șaptesprezecea ediție a festivalului „Kino Pavasaris”. Nu este, de altfel, primul film pe care îl văd din repertoriul lui R. Jude. În timpul pandemiei, am avut ocazia să-i văd filmul extraordinar de bine realizat „Babardeală cu bucluc sau porno balamuc” (2021), care a devenit atunci aproape cel mai iubit film al festivalului „Kino Pavasaris”, pentru că nu oricine este capabil să vorbească în film într-un mod atât de amuzant, sarcastic și inteligent. Poate din cauza acestui film, mă așteptam la ceva foarte similar și de la „Inimi cicatrizate”.

 

Regizorul se bazează pe romanul autobiografic al scriitorului român Max Blecher (1909-1938), scris chiar înainte de moartea sa. Trebuie să recunosc că Radu Jude se bazează doar parțial pe roman și modifică sau accentuează alte detalii, din cauza contextului istoric, de la sine înțeles. Acțiunea se petrece în 1937, într-un sanatoriu românesc de la malul Mării Negre, unde un tânăr evreu român, Emanuel, ajunge pentru a se trata de o formă foarte gravă de tuberculoză osoasă. Emanuel este imobilizat rapid în ghips, așa că o mare parte din film urmărește viața lui în spital, unde sunt de asemenea mulți pacienți cu această boală sau cu boli similare, precum și viața infirmierelor și a doctorilor. Emanuel este țintuit la pat din cauza ghipsului, dar acest lucru nu-i răpește carisma de a comunica într-un mod boem și inteligent cu ceilalți pacienți, de a flirta și de a începe o relație intimă cu frumoasa Solange, o fată sârboaică. Între timp, știrile transmise la radio și aduse de ziare în spital anunță ideile naziste ale lui Hitler care se ridică în Europa, știri pe care pacienții locali le privesc cu uimire și pe care le consideră, naiv, inofensive.

 

Regizorul Radu Jude a fost ușor criticat pentru că a introdus în film contextul lui Hitler, care nu era menționat în autobiografie. La urma urmei, România a fost un aliat al Germaniei naziste, iar personajul principal, Emanuel, este evreu (la fel ca și adevăratul autor al autobiografiei, Blecher). În finalul filmului, personajul, slăbit, este urcat cu tot cu patul său într-un vagon de tren, la începutul Holocaustului, parcă sugerând ce se va întâmpla în curând în toată Europa și cum, pe lângă tuberculoza osoasă, se va distruge coloana vertebrală a întregii Europe, la fel ca în cazul personajului principal.

 

Filmul are o formă și o atmosferă foarte interesante, creând o viziune a unei lumi trecute, bazată pe stări de spirit naive și optimiste. Doctorul fumează țigară după țigară în preajma pacienților, glumește și râde aproape sadic – amintind de asistenta din serialul de comedie neagră „Să curgă sângele” – un lucru greu de imaginat astăzi. Impresionante sunt și metodele de tratament sadice, de exemplu, tehnicile dureroase de eliminare a puroiului sau întinderea mușchilor atrofiați ai picioarelor cu saci de nisip. În ciuda tuturor acestor lucruri, Emanuel însuși pare foarte optimist, la fel ca mulți dintre personaje, ca și cum ar fi venite din „Belle Époque” franceză. Filmul se asociază cu atmosfera romanului „Muntele vrăjit” al lui Thomas Mann: personajele se bucură, își împărtășesc durerile și glumele, flirtează și își înmormântează prietenii în propria lor bulă socială creată de boală. Discuțiile existențiale despre viață și moarte, frumusețe și poezie, Dumnezeu și viața umană sunt inevitabile, astfel încât filmul devine o metaforă echilibrată și captivantă a fragilității vieții însăși.

 

„Inimi cicatrizate” se remarcă și prin umorul său. Tânărul Emanuel face sex în ghips cu o altă femeie în ghips, astfel încât aceste scene de sex devin cu adevărat macabre: moartea le suflă în ceafă pacienților, dar ei, instinctiv, caută totuși plăcerile vieții, acea variantă de viață naturală, sănătoasă și liberă. Este logic, pentru că altfel nu se poate, toți sperând să se vindece. Eforturile de a trăi o viață demnă și împlinită sunt hiperbolizate, dezvăluind poate și temperamentul național românesc, despre care lituanienii știu puține. De exemplu, Emanuel angajează niște săteni care-l duc cu un măgar la iubita sa Solange, cu o sticlă de vin, dar nu se poate iubi cu ea în apartamentul ei strâmt, deoarece ea are menstruație, așa că Emanuel poate doar să urineze în olița ce-i este oferită, fără să obțină ceea ce spera. Pe scurt, regizorul a creat o imagine echilibrată și, aș zice, subtilă, deși ușor teatralizată, a vieții în sanatoriu, unde moartea și viața devin o metaforă a apusului de soare dinaintea celui de-al Doilea Război Mondial. Filmul este foarte original, m-a captivat și l-aș recomanda cu drag cinefililor. Cred că filmul se va afla în lista mea de cele mai bune filme văzute anul acesta, deși l-am văzut destul de târziu de la lansare.

Maištinga Siela

Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela