Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei
Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė,
prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir
kūrybinio rašymo dėstytoja.
Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr.
7-8).
„Kanoninė struktūra yra orientuota į
kulminaciją ir iš dalies siejasi su patriarchatu, su tam tikra menine erekcija,
išsprogimu, įtampos užkėlimu. Vien jau dėl to ieškau kitokių formų ir nuolat
žaidžiu. Kulminacija – viena efektyviausių priemonių sudominti žiūrovą,
išlaikyti jo dėmesį, tačiau nesistengiu struktūros automatiškai kreipti to
link, veikiau sąmoningai svarstau, ar kulminacija visada reikalinga, ar
naudingiau jos atsisakyti, kokios dar yra kūrybos ir buvimo scenoje prieigos.“ Gabrielė
Labanauskaitė
Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei
Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė,
prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir
kūrybinio rašymo dėstytoja.
Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr.
7-8).
„Mano galva, šiuolaikinė moterų
dramaturgija nuo vyrų skiriasi tuo, kad dažniau nagrinėja žmonių santykius,
socialines temas, jose yra daugiau veikėjų moterų. Ryškėja feministiniai
motyvai. Tada, aišku, pasiseka ir aktorėms – jos gauna daugiau pagrindinių
vaidmenų. Tokias pjeses dažniau renkasi moterys režisierės arba neheroseksualūs
vyrai režisieriai. Moterims tiek anksčiau, tiek dabar ypač rūpi žmonių
santykiai, tarpusavio ryšys, jos siekia atspindėti laikmečio socialinę aplinką –
tai paralelės su Žemaitės kūryba. <...> Vyrai neretai mėgsta imtis
istorinių, epinių, „didelių“ pasakojimų, o mes dažniau žvelgiame į kasdienybę
pro padidinimo stiklą, fiksuojame detales, akimirkas.“ Gabrielė
Labanauskaitė
Mes pamažu bandome purtytis vyrų ir moterų
literatūros, bet pastebiu, kad nuo to nepabėgsime, teatro pasaulyje (ir dramaturgijoje) moters ir
vyro kūrybos kryptis, matyt, dar labiau kanonizuotos. O gal aš ir klystu?
„Iš istorijos mes pasimokome to, kad mes
niekada nieko nepasimokome.“ Georg Wilhelm Friedrich
Hegel
Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis,
viena iš svarbiausių Vakarų filosofijos figūrų, gimė Štutgarte, Vokietijoje,
1770 metais. Jo intelektualinė kelionė prasidėjo Tiubingeno teologijos
seminarijoje, kur jis studijavo kartu su būsimais garsiais vokiečių
intelektualais – poetu Friedrichu Hölderlinu ir filosofu Friedrichu von
Schellingu. Jau studijų metais jis susidomėjo graikų filosofija ir religija,
tačiau taip pat jautė didelę simpatiją Prancūzijos revoliucijos idealams –
laisvei ir racionalumui. Baigęs studijas, Hegelis dirbo namų mokytoju ir
gilinosi į įvairių filosofų, ypač Immanuelio Kanto, darbus. Šis laikotarpis
buvo svarbus jo mąstymo formavimuisi, nors jis dar ir nebuvo sukūręs savo
unikalios filosofinės sistemos. 1801 metais Hegelis pradėjo dėstyti Jėnos
universitete, o 1805 metais tapo profesoriumi. Būtent Jėnos laikotarpis buvo
itin produktyvus – čia jis parašė vieną svarbiausių savo veikalų, „Dvasios
fenomenologiją“. Šis kūrinys išleistas 1807 m., Napoleonui okupavus Jėną, ir,
kaip legenda pasakoja, Hegelis jį baigė rašyti stebėdamas, kaip per miestą
žygiuoja Napoleono kariai.
Po Jėnos universiteto uždarymo, Hegelio gyvenimas tapo
mažiau stabilus – jis dirbo laikraščio redaktoriumi, vėliau – gimnazijos
direktoriumi Niurnberge. Šiuo laikotarpiu jis subrandino savo pagrindines
idėjas apie valstybę ir teisę, kurias vėliau išplėtojo savo darbuose. Tačiau
didžiausias pripažinimas atėjo 1816 metais, kai jis tapo Heidelbergo
universiteto profesoriumi. Ten jis parašė „Filosofijos enciklopediją“, kurioje
glaustai ir sistemingai išdėstė savo filosofiją. Šis veikalas tapo atspirties
tašku būsimiems studentams ir mąstytojams, norintiems suprasti sudėtingą
Hegelio mąstymą. Tačiau didžiausią įtaką ir šlovę jis pelnė 1818 metais,
persikėlęs į Berlyną, kur jam buvo suteikta profesoriaus vieta Berlyno
universitete, laikytame svarbiausiu to meto Vokietijos mokslo centru.
Berlyno laikotarpis buvo Hegelio karjeros viršūnė. Jis
tapo įtakingiausiu ir labiausiai gerbiamu filosofu Vokietijoje. Jo paskaitas
lankė minios studentų, o jo įtaka išsiplėtė įvairiose srityse, nuo teisės ir
politikos iki meno ir religijos. Šiuo laikotarpiu Hegelis išleido „Teisės
filosofijos pagrindus“, kuriame išdėstė savo teoriją apie valstybę ir
visuomenę. Jis taip pat daug dėmesio skyrė istorijos filosofijai, tikėdamas,
kad istorija yra racionalus procesas, vedantis link laisvės ir sąmonės išsivystymo.
Hegelio filosofija, paremta dialektika – tezių, antitezių ir sintezių principu
– tapo dominuojančia Vokietijoje ir vėliau padarė didžiulę įtaką tokiems
mąstytojams kaip Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jo idėjos paliko gilų
pėdsaką visoje šiuolaikinėje filosofijoje.
Nepaisant savo didelės įtakos, Hegelis mirė staiga,
1831 m. lapkričio 14 d., Berlyne, per choleros epidemiją. Jo mirtis nutraukė
vieną produktyviausių intelektualinių karjerų. Po mirties jo mokiniai ir
pasekėjai susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: „jaunuosius hegelininkus“,
kurie interpretavo jo filosofiją kaip revoliucinį kvietimą keisti visuomenę, ir
„senąją hegelininkų mokyklą“, kurie matė jo mąstymą kaip konservatyvią esamos
tvarkos pateisinimą. Šis skilimas rodo Hegelio mąstymo sudėtingumą ir jo gebėjimą
įkvėpti skirtingas, o kartais net prieštaraujančias idėjas. Jo palikimas yra
gyvas ir šiandien, o jo filosofija tebekelia diskusijas ir iššūkius
šiuolaikiniams mąstytojams.
Ši Voltero mintis, kurią Hegelis savaip perteikė ir
yra šioje citatoje, yra gilesnė nei paprastas pesimizmas. Ji atspindi tris
pagrindinius aspektus, kurie lemia, kodėl istorijos pamokos kartojasi. Pirma,
tai susiję su žmogiškąja prigimtimi. Žmonės iš prigimties yra linkę į aistras,
godumą, baimę ir ambicijas, kurios dažnai užgožia racionalų mąstymą ir
praeities patirtį. Istorija rodo, kad šios ydos nuolat pasireiškia, nepaisant
praeities pasekmių. Pavyzdžiui, galios troškimas vedė prie įvairių imperijų
žlugimo, bet tai netrukdo naujiems lyderiams siekti tos pačios galios. Antra,
daugelis žmonių tiesiog ignoruoja istoriją, laiko ją nuobodžiu dalyku,
nesusijusiu su dabartimi. Dėl to jie neturi pakankamai žinių, kad atpažintų
pasikartojančius modelius ir išvengtų tų pačių klaidų. Istorija tampa tiesiog
įvykių sąrašu, o ne gyva pamoka. Trečia, visuomenės kolektyvinė atmintis yra
trumpalaikė. Naujos kartos neturi tiesioginės praeities įvykių patirties ir
gali būti lengvai įtikintos, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Propaganda,
mitai ir tendencingas istorijos interpretavimas dar labiau apsunkina objektyvių
išvadų darymą, todėl tos pačios ideologinės ir politinės klaidos gali atgyti
nauju pavidalu.
Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į žmonių gebėjimą
mokytis, Hegelis (nors ir ne su šiais konkrečiais žodžiais) turėjo labiau
optimistinės, nors ir sudėtingos, istorijos filosofijos. Jis tikėjo, kad
istorija nėra chaotiškas įvykių kratinys, o racionalus procesas, kuriuo
Žmonijos Dvasia (Geist) siekia didesnio sąmoningumo ir laisvės. Hegelis teigė,
kad kiekvienas istorinis įvykis yra logiškas ankstesnių įvykių rezultatas. Jis
manė, kad klaidos ir konfliktai yra būtina šio dialektinio progreso dalis, kuri
galiausiai veda prie tobulesnės socialinės ir politinės tvarkos. Kitaip
tariant, pasak Hegelio, mes galime ir turime mokytis iš istorijos, ir tai yra
būtina sąlyga, kad pasiektume pažangą. Taigi, nors abiejų mąstytojų mintys gali
atrodyti panašios, Volteras akcentavo žmonių nesugebėjimą mokytis, o Hegelis
tikėjo, kad mokymasis iš praeities yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas,
norint pasiekti tobulumo.
Nesu itin didelis kantri (angl. country) muzikos
klausytojas, bet ji man priimtina ir patinka savaip. Dažnai neklausau. Šią
dainą atradau gal prieš... 4-3 metus, man ji patiko. Įdomu, kodėl ja
nepasidalinau, tad dalijuosi šiandien.
Daina „Forever Country“ yra unikalus ir
monumentalus, kaip sako internautai, kantri muzikos projektas, subūręs 30
legendinių ir naujosios kartos atlikėjų, priklausančių Kantri muzikos
asociacijai (CMA). Ši daina, išleista 2016 m. rugsėjo 16 d., buvo specialiai
sukurta ir įrašyta, siekiant paminėti 50-ąsias CMA apdovanojimų metines.
Projekte dalyvavo tokios ikonos kaip Willie Nelson, Dolly Parton, Randy Travis,
George Strait, ir jaunesnės žvaigždės, tokios kaip Carrie Underwood, Luke
Bryan, Keith Urban, Chris Stapleton, ir Miranda Lambert. Idėja buvo sujungti
skirtingas kartas ir stilius, parodant kantri muzikos tęstinumą ir svarbą
Amerikos kultūroje, ir tai puikiai atspindi dainos pavadinimas – „Amžinai
kantri“.
Dainos idėja yra duoklė kantri muzikos paveldui,
sujungiant trijų klasikinių kūrinių motyvus. Ji meistriškai pinamas į vieną
harmoningą visumą John Denver „Take Me Home, Country Roads“ (1971), Willie
Nelson „On the Road Again“ (1980) ir Dolly Parton „I Will Always Love You“
(1974) fragmentai. Šie kūriniai, tapę kantri muzikos sinonimais, pasakojantys
apie namų ilgesį, keliones ir amžiną meilę, sudaro dainos struktūrą. Kiekvienas
atlikėjas įneša savo balsą ir asmeninį stilių, sukuriant unikalų garsą, kuris yra
ir modernus, ir kartu pagarbus tradicijoms. Dainos prodiuseris Shane McAnally
pasirūpino, kad kiekvienas atlikėjas gautų tinkamą vietą šioje muzikinėje
kelionėje, leidžiant jiems jaustis kaip vienai didelei kantri šeimai.
Dainos vaizdo klipas yra neatsiejama jos sėkmės dalis.
Filmuotas juodai-balta (kita versija spalvota) spalva, jis yra minimalistinis,
tačiau emociškai labai stiprus. Jame matomi visi 30 atlikėjų, dainuojančių savo
partijas įvairiose vietovėse: nuo didingų kalnų, upių ir lygumų iki koncertų
scenų ir įrašų studijų. Šie vaizdai simbolizuoja kantri muzikos ištakas ir jos
ryšį su gamta bei paprastais žmonėmis. Klipas nufilmuotas vienoje studijoje Los
Andžele, atliekant individualias dalis, tačiau redaguojant jos sujungtos taip,
kad atrodytų, jog dainininkai yra skirtingose vietovėse. Šis vizualus
sprendimas sustiprina dainos žinutę apie bendrystę ir vienybę, nepaisant
atstumo, kas yra itin svarbu muzikos industrijoje.
Dolly Parton indėlis į šį projektą yra neįkainojamas.
Kaip viena iš trijų originalių dainų autorių ir atlikėjų, jos dainos „I Will
Always Love You“ (kurią atliko ir Whitney Houston) pasirinkimas parodė pagarbą
jos ilgametei karjerai ir įtakai. Pats jos dalyvavimas projekte, atliekant savo
dainos dalį, suteikė projektui dar didesnį svorį. Dolly Parton yra tikra kantri
muzikos ikona, kurios balsas ir asmenybė atspindi žanro dvasią. Jos indėlis
neapsiriboja vien daina, kadangi ji yra viena iš svarbiausių CMA apdovanojimų
istorijos figūrų. Dalyvavimas šiame projekte tapo simboliniu jos palikimo
įtvirtinimu, parodant, kad jos įtaka tęsiasi per kartas.
Siūlau paklausyti ir pažiūrėti vaizdo klipą.
Artists Of Then, Now & Forever -
Forever Country
[lyrics / žodžiai]
Almost heaven, West Virginia
Blue ridge mountain, Shenandoah river
Life is old there, older than the trees
Younger than the mountains, blowing like a
breeze
Country roads, take me home
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Take me home, country roads
All my memories, they gather round her (if
I should stay)
A miner's lady, stranger to blue water (I
would only be in your way)
So I'll go, yet I know (dark and dusty,
painted on the sky)
I'll think of you every step of the way
(misty taste of moonshine, teardrop in my eye)
Country roads, take me home
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Take me home, country roads
On the road again
Like a band of gypsies, we go down the
highway
We're the best of friends
Insisting that the world keep turning our
way
And our way
Country roads (country roads), take me
home (take me home)
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Oh, take me home, country roads
Oh, I hope life treats you kind
And I hope you have all you've dreamed of
I wish you joy and happiness
But above all this, I wish you love
And I will always love you
I will always love you
Country roads
Take me home, country roads (and I will
always love you)
On the road again (I will always love you)
I just can't wait to get on the road again
Country roads
The life I love is makin' music with my
friends (I will always love you)
Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana
neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“
(angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson.
Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame
filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką
mitologiją.
Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man
patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai
sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX
amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo
vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės
krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų,
kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta
laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai
pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai
mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net
yra tikresni, nei atrodo...
Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą –
draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis,
grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali
įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais.
Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti
draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.
Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai
įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti
visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios
atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas,
naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai
manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo
pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku
įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai
paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį.
Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.
Man patinka redaktorės Airos Niauronytės
tekstai apie kalbą. Pasirodo, patys redaktoriai nėra jokie ten kalbos policininkai
ar inspektoriai, kurie taiso kalbą tik TAIP ir ne NEKITAIP, pagal Jablonskio
brošiūrą. Priešingai, sakyčiau, naujosios kartos redaktoriai kur kas
liberalesni, nei mokytojai mokykloje taisydami mokinių rašinius. Tiesa, apie negimininę
formą, niekatrąją giminę daiktavardžiuose esame jau pokštavę su kolegomis
vienas kitą vadindami „žmoga“ vietoj „žmogus“. Čia dar buvo prieš karantiną,
visai naiviai ir nenorėdami nieko įžeisti, tačiau tikrovė keičiasi taip
sparčiai, kad kalba labai jautriai reaguoja ir keičiasi.
„Anininkinė lietuvių kalba – tai
besiformuojantis eksperimentinis lietuvių kalbos įskiepis, kai kalbant apie
žmogų, nenorintį priskirti savęs kuriai nors lyčiai arba tiesiog nenorint
akcentuoti lyties, yra nukertamos žodžių galūnės ir vartojami įvardžiai, įkvėpti
žemaičių ir prūsų kalbų sistemų. Įvardis „an“ vietoj „jis“ ir „ji“ ir „pate“
vietoj „pats“ ir „pati“. Tai vadinama įskiepiu, nes neapima visos kalbos
sistemos, o tik situacijas, kai to reikia. Anininkinė lietuvių kalba yra
iniciuojama pačios queer bendruomenės.“ Aira Niauronytė
Siūlau perskaityti visą interviu apie kalbą, kalbos
pokyčius ir anininkinę kalbą, apie kurią mažai kas girdėjo. Straipsnis ČIA.
Vienas labiausiai lietuvių kino žiūrovų internete šios
vasaros pabaigoje aptariamų filmų tapo trileris „Lašas“ (angl. Drop)
(2025), kurį režisavo Christopher Landon. Daugelis šaltinių filmo į „Lašą“
neverčia, o palieka anglišką pavadinimo variantą „Drop“. Taigi, apie ką šis
naujas daugelį dėmesį patraukęs trileris?
Filmas iš esmės nėra sudėtingas nei režisūrine prasme,
nei pasakojimu. Pagrindinė veikėja – vieniša mama Violeta, kuri vieną vakarą
palieka savo seseriai prižiūrėti sūnų, o pati susiruošia į pasimatymą
prabangiame dangoraižio restorane. Violeta dar nežino, kad įėjusi į šį
restoraną nebegalės iš jo taip lengvai išeiti. Susitikusi su vyruku, ji prie
staliuko ima gauti vis keistesnes žinutes į savo telefoną, netrukus ji sužino,
kad yra stebima. Negana to, ji turi atlikti tam tikras beprotiškas misijas, o
bandydama pranešti gali netekti savo sesers ir sūnaus, kuriuos stebi žudikas
jau įsibrovęs į jos namus. Violetai tenka laviruoti mandagiai stresinėje
situacijoje ne tik su pasimatymo vyruku, bet ir restorano personalu...
Šiaip filmas blizgus ir pramoginis, labai lengvai
įtraukia. Smagu stebėti serialo antrojo sezono „Baltasis lotosas“ aktorę Meghann
Fahy, kuri atliko pagrindinį Violetos vaidmenį, deja, aktorė kūrė nesudėtingą
veikėją, labiau veikė jos specifinis grožis kadre (čia panašiai kaip filmai su
aktore Blake Lively). Bet nėra ko norėti, toks žanrinis filmas ir jis turi
pasiūlyti įtampą, o ne psichologinę gelmę ir besikeičiančius veikėjus. Įtampos yra,
tačiau tenka pripažinti, kad pristigo visam filmui idėjos ir netikėtų siužeto posūkių.
Asmeniškai nuo pat pradžių įspėjau, kas yra šio žudymo spektaklio
organizatoriai, todėl nuostabos buvo dar mažiau. Žaidimo taisyklės labai
paprastos ir jau kine atsikartojančios: pagrindinis veikėjas per išmaniuosius
gauna tuntą šantažo ir veiksmų planą, o veikėjui tenka kažin kaip pergudrauti
ir išsiaiškinti, kas yra kas. Šiuo atveju filmas man priminė šiek tiek geresnį
2024 metų „Rankinis bagažas“ variantą, kur oro uoste vyrukas išpiltas prakaito
bando susivokti, kas jam grasina per nuotolį ir klusniai prisideda prie teroro
akto.
Ar filmas prastas? Ne, jis kaip mistinis trileris
sukaltas vidutiniškai, tvarkingas montažas, prabanga, dailūs (stereotipiškai)
aktoriai, tačiau, kaip minėjau, filmas nepasiūlo jokios naujos idėjos, tik
pramoginį įsitraukimą į pasakojimą.
