2009 m. gruodžio 11 d., penktadienis

23 filosofiniai Giedrės klausimai man



Sveiki mielieji! Kažkada vienai draugei prireikė pagalbos ir aš sutikau jai atsakyti į pateiktus filosofinius klausimus. Klausimai nepasirodė labai lengvi, todėl teko suktis iš padėties ir pasitelkti fantaziją, bei fikciją. Štai rezultatas:

Gyvenimo prasmės paieškos ir asmeninė patirtis. Kas daro žmogų laimingą?

Manau, kad gyvenimas yra azartinis žaidimas! Ir laimingi iš dalies jaučiamės ieškodami savo gyvenimo prasmės. Ieškojimas – vienas iš azartinio žaidimo taisyklių. O asmeninių potyrių rinkimas ir taupymas ir yra to azartinio žaidimo padarinys. Bet kada galime pasidžiaugti savo asmeninių potyrių sukauptais rezervais. Nors dauguma dalykų, iš pirmo žvilgsnio atrodo, nešantys nelaimes, depresijas, turiu galvoje, prasmės ieškojimuose. Juk tik nerami siela gali ieškoti gyvenimo prasmės, bet iš dalies tai gyvybiškai svarbu, kad pajustume tikrosios laimės skonį. Taigi, manau, kad šie du aspektai kaip prasmės paieška ir asmeninė patirtis yra glaudžiai surišti vienas su kitu ir prisideda prie to, kad būtume laimingi.

Ar gali būti žmogus visiškai laisvas? Kodėl?

Manau, kad negali, bet vienareikšmio atsakymo nėra, kadangi kiekvieno individo laisvė yra diferencijuota. Aš nesijaučiu laisvas, kadangi mano laisvė ir nepriklausomybė skyla į du tipus: vidinę ir išorinę laisvę. Negaliu sakyti, kad esu laisvas, kadangi mano paties mintys ir jausmai nėra man visiškai pavaldūs, esu jų manipuliuojamas ir tampomas kaip marionetė. O tai jau yra vienas iš priklausomybės požymių. Esu priklausomas nuo norų, troškimų, svajonių ir kitų vidinių, dvasinių žmogaus peripetijų. Kita laisvė, kuri yra labiau sutramdoma – išorinė laisvė, kai visada gali atmesti visuomenės nustatytas dogmas, susikrauti „čemodanus“ ir išlėkti į tolimą šalį, kurioje tu jausies laisvas ir nevaržomas kažkokių nuomonių ir įstatymų. Bet visus šiuos du tipus gali nugalėti tokia stipri jėga kaip savitaiga, kada tu sau įkalinėji į galvą, kad esi laisva ir tu tiesiog tokiu pasijauti, bet mano nuomone, toks dalykas yra absoliutus akių dūmimas.

Kokie turėtų būti santykiai su gamta, kad "nebijotume patys savęs"?

Kokie santykiai? Visų pirma, į gamtą reikėtų žiūrėti pagarbiai, o ne spjaudyti į ją ir melžti kaip storą nutukusią karvę, ieškodami tik sau naudos, juk gamta nori abipusių mainų. Juk senieji pagonys buvo taip arti gamtos, kad net garbino jos reiškinius, gaila, kad atėjus krikščionybei, gamta tapo nebe namais, o tik dirvonai ir arimai, kuriuose augime bulves, kitaip sakant, tik naudos šaltiniu. Ir dabar kažkodėl prislėgti depresijų, nelaimių, mes vis dar važiuojame prie ežerų, vis norime sugrįžti prie gamtos ir nors bent kelis kartus į metus pasidžiaugti gamta. Gamta harmonizuoja mus, ji apvalo mūsų destrukciją, sunaikina nerimą ir baimes, kartu atstato prarastą ryšį su savimi. Manau, kad iš tikrųjų per gamtą mes galime nebebijoti patys savęs, galime į ją įsiklausyti, kažko išmokti, pagaliau sąveikauti tarpusavyje su kitomis gyvybės formomis ir pamiršti, kad neva tik mes esame tobuliausi.

Ar žmogus atsakingas už savo veiksmus? Kodėl?

Žinoma, kad atsakingas. Kol žmogus turi vadinamąją blaivią sąmonę, tol jis turi atsakyti už savo veiksmus. Antraip pasaulyje nebūtų teismų, bausmių, kalėjimų ir kitų, teisingumo reikalaujančių dalykų. Žmogus turi būti atsakingas ne tik už savo veiksmus, bet ir savo žodžius bei mintis, kadangi iš jų ir kyla dauguma veiksmų, kuri sąveikauja su kitų veiksmais. Kad veiksmai nebūtų vien tik vieno žmogaus parankybėj, jie turi turėti atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš likusius žmones. Galiausiai atsakingi turėtume būti ir ne kaip individualūs asmenys, bet kaip ir visuomenė prieš žemės ekologiją, prieš gyvūnus, galiausiai prieš savo sąžinę. Kam to reikia? Kad aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos neįklimptume į gilią destrukciją ir nepražudytume vieni kitų. Atsakingumas daro mus geresniais.

Kodėl socialinės problemos tokios svarbios žmogaus gyvenime?

O kodėl neturėtų būti svarbus šienas karvei, pririštai prie ėdžių? Todėl, kad kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų, priklauso tam tikram socialiniai sluoksniui. Žmonės - kaip ląstelės, todėl sudarydamos visuomeninį audinį, jie turi ne tik bendrauti, sąveikauti, bet ir rūpintis savo bei kitų socialine padėtimi, kitaip, jei skęs kaimynas, skęsi ir tu, jeigu tavo socialinė padėtis priklauso nuo tam tikrų faktorių ir banke neguli keli milijonai rezervų. Atsakingumas už save ir iš dalies dėl kitų mus verčia domėtis ir spręsti socialines problemas.

Kodėl žmogus negali būti vien kūniškas, be transcendentalumo?

Be vidinio pasaulio, sielos, dvasiškumo nebūtų ir kitokio pasaulio suvokimo, nebūtų kultūros pamatų. Juk kultūra yra susijusi su žmogaus vidiniais išgyvenimais, juk visi šie prasimanymai kaip: knygos, kino filmai, šokis, spauda, paveikslai ir t.t. nekilo tik dėl kūniškųjų dalykų. Giliau pažiūrėjus, atrodo, kad visą pasaulį valdo ne kūniškieji dalykai, bet būtent transcendentinis pamatas. Juk net ir žmogaus asmenybė formuojama ne per kūniškąjį pradą, bet per tai, kas yra jo viduje, sieloje. Todėl klausti, kodėl žmogus negali būti vien tik kūniškas yra mažų mažiausiai kvaila, jei jis būtų toks, tai aš dabar čia neatsakinėčiau į tokį klausimą.

Kada žmogus pradeda filosofuoti?

Manau, žmogus pradeda vienaip ar kitaip filosofuoti dar vaikystėje, kada daiktų ir formų apsuptyje jis bando ieškoti priimtinų ir atmesti nepriimtinus dalykus. Net vaikai, atėję į pirmąją klasę, jau geba svarstyti ir filosofuoti vienais ar kitokiais klausimais, patys to nesuprasdami.

Kokia yra filosofijos paskirtis?

Viena iš filosofijos funkcijų yra skatinti mąstymą. Iš to išsišakoja ir kitos funkcijos, kaip pasaulėžiūros praplėtimas, kito individo veiksmų suvokimas ir pateisinimas. Apskritai filosofija padeda geriau suvokti savo gyvenimą, savo padėtį gyvenime, savo ir gyvenimo santykį su tikrove ir pan.

Kas nulemia jūsų pasirinkimą gyvenime? Kodėl?

Nėra jokios bendros taisyklės, kas galėtų nulemti vieną ar kitą mano sprendimą. Aišku, tai įtakoja daugelį dalykų: situacija, kontekstas, aplinkybės, žmonės, nuotaika, bet kaskart vienas ar kitas sprendimas yra priimamas ne pagal kažkokią taisyklę, bet pagal tai kaip vienu ar kitu momentu man atrodo teisingiausia vieną ar kitą sprendimą priimti.

Ką reiškia "žmogus turi būti atviras pasauliui"?

Aišku, dėl šio teiginio dar galima ginčytis, jei žmogus pasaulį suvokia tik kaip visuomenę, o jei visuomenė nuo jo nusigręžia, kodėl jis turėtų būti jai atviras? Bet jei pasaulį mes suvokiame kaip visuomenę, kaip gamtą, kaip dangų, kad save, kaip dvasinį lobyną ir t.t. tada kodėl turėtume nebūti atviri? Juk pasaulis esame ir mes, o jei nebūsime patys sau atviri, tada geriau paklauskime, kas iš viso tokie esame?

Kodėl ir kaip aukštasis mokslas siejamas su filosofijos studijomis?

Jau vien „aukštasis mokslas“ man dabar kelia filosofinių klausimų. Ar tikrai jis toks „aukštasis“? Ar valstybė tuo „aukštuoju“ mokslu rūpinasi? Kam visa tai? Šimtai klausimų, į kuriuos vienaip ar kitaip atsakymų nėra, todėl, manau, kad aukštasis mokslas, kaip ir jos sistema yra tarytum dvynė filosofijai ir stojant į aukštąsias mokyklas, ankščiau ar vėliau, iškils tokie filosofiniai klausimai: kam visa tai? Kodėl man? Už ką?

Kas padeda atpažinti gėrį? Pateikite pavyzdžių.

Mūsų dvasiniai receptoriai. Instinktyviai mes žinome, kas yra gera, o kas - bloga, kadangi nuo mažens renkame šį potyrių rezervą, todėl iš jo sąmoningai ar pasąmoningai semiamės atsirinkdami gerus ar blogus dalykus. Nemažai, kaip pastebėjau, gėrio ir blogio įvaizdžio formavimą apsiima pati visuomenė, kuri įskiepija į žmogaus mąstymą ir gyvenimą tam tikras klišės, kuriomis ir vadovaujamės. Aišku, kai kurie geri ir blogi dalykai yra labai diskutuotini kaip homoseksualizmas, kada mūsų visuomenės suformuota nuostata pasmerkia šiuos žmonės, o kita, kuri atmeta nustatytas normas, visgi apsiima toleruoti. Gerus dalykus skirti nemažai prisideda ir mūsų mylima, vis dar nepamiršta, religija, kuri nuo mažens skiepija doruosius savo įstatymus ir peikia nuodėmingąsias ydas. Aišku, prie viso šito prisideda ir tėvų, ir draugų, ir mokytojų, ir aplinkos, kurioje tu augi įtaka.

Kodėl savo darbe svarbu būti moraliam?

O jūs pabandykite pabūti amoralūs ir pasakykite, kokios bus tada pasekmės? Turėti moralę arba kitaip sakant, darbinę discipliną reikalauja pats darbas ir aplinkiniai, juk su savo šefu, mokiniais (priklausomai nuo darbo) nekalbėsi apie kokius nors kasdieniškus dalykus - kaip atpigo kiauliena, kaip pabrango elektra. Juk ir į darbą niekada neateisi apsirengęs kaip pankas arba, neduok Dieve, visiškai nuogas. Manau, darbinė moralė yra gerai tik tol kol ji nedrasko žmogaus individualybės, kol jis nesijaučia kaip spąstuose. Nors kiti sakys, kad bet kokia klišė jau yra spąstai, bet moralės turėjimas darbo metu gali turėti netgi labiau teigiamo nei neigiamų aspekto bruožų. Svarbiausia yra, kad tas moralės žaidimas, priimtas žaisti darbo metu, būtų tau pačiam priimtinas ir negriautų tavo sielos.

Filosofija ir išmintis. Ar galima išugdyti išmintį?

Senovės Graikijoje kurdavosi sofistų mokyklos („mąstyklos“), į kurias tėvai siųsdavo savo vaikus, kad šie taptų gudresni. Taip, jie pasidarydavo gudrūs ir labai slidus, bet kaip žinome gudrumas ir išmintis nėra tas pats. Tas pats ir su filosofija, ja galima spekuliuoti į valias, galima išmokti daug sentencijų, garsių filosofų pasisakymų, pritaikyti jas įvairiausioms progoms, pagal parankumą, bet nuo to žmogus protingesnis nepasidarysi. Išmintis įgyjama su metais, sąžiningai, nuoširdžiai, o ne spekuliuojant kokiais nors filosofijos aspektais. Filosofija gali atvesti į reikiamą poziciją ir padėti semtis išminties, tačiau, be žmogaus individualių pastangų, to padaryti nepavyks.

Filosofijos esmė, reikšmė visuomenėje.

Filosofijos esmė, kaip jau minėjau, yra skatinti žmogų mąstyti, plėsti savo pasaulėžiūrą ir dalytis dvasiniais lobynais tarpusavyje su kitais. Dabar filosofijos reikšmė galbūt yra šiek tiek apmažėjusi, bet aš tikiu, kad ji daugiau ar mažiau yra gyva mumyse. Juk prieš užmiegant jūs apmąstote savo dienos nuveiktus darbus? Palyginant juos tarpusavyje? Su rytojaus darbais? Svarstote, ką galėjote padaryti geriau? Tai yra individuali „kišeninė“ filosofija, kuri yra pati artimiausia mums. Bet tai vis dėlto yra FILOSOFIJA! Ir jos reikšmė, kad ir mažesnė už aguonos grūdelį, ji yra be galo svarbi ir pakankamai savaranki, kad įtakotų mūsų gyvenimą. Filosofija nėra ir nebus tokia, kuri aprėptų totalią visuomenę, kadangi kiekvienas individualus žmogus yra vis kitos, jis mąsto kitaip, gyvena kitaip, todėl, savaime suprantama, jo filosofija bus kitokia, todėl filosofija tampa tokiu mokslu, kuris neturi tokių klišių kaip fizika, matematika ir t.t. Todėl kartais paprasti dalykai, pasitaikantys mūsų galvose, situacijose virsta nuostabiais filosofiniais pavyzdžiai, tiesiog mes to nesugebame įvertinti. Filosofijos egzistavimu ir reikšmingumu visuomenėje net neabejoju.

Filosofijos kilmė,šaltiniai,objektas,struktūra.

Neskaičiau enciklopedijų, bet galiu pasakyti, kad filosofija atsirado dar antikos laikais. Vieni žymiausių filosofų buvo Sokratas, Demokritas, Platonas. Filosofijos reikšmingumu jau tada buvo neabejojama, kadangi į filosofus buvo žiūrima palankiai ir su pagarba. Objektai filosofų buvo ir tebėra patys įvairiausi, bet dažniausiai jie susiję su žmogaus būtimi, egzistencija, siela.

Kokius klausimus vadiname filosofiniais,kaip jie skiriasi nuo kasdienių?

Ką valgysi vakarinės? Kodėl vieni žmonės meluoja, o kiti sako tiesą? Susikaupkite. Kuris iš šių dviejų klausimų yra filosofinis, o kuris kasdieninis? Nesunku atsakyti, kad tai – antrasis. Antrasis klausimas nėra kasdieninis, kadangi jis yra plačiai diskutuotinas ir kiekvienas daugiau ar mažiau į jį atsakys individualiai arba nieko neatsakys. Kaip matome, filosofiniai klausimai labiau nagrinėja, ieško visokiausių būdų išspręsti dilemą, liečia žmogaus dvasinį būvį, bet vieningo atsakymo taip ir neturi.

Filosofijos santykis su kitomis pažinimo sritimis: mokslu, pasaulėžiūra ir kt.

Be abejo šie ryšiai yra glaudūs. Ir vieni, ir kiti bando absorbuoti tokius dalykus, kurie nėra iš dalies materialūs. Filosofija siekia pažinomo, bet ji nesimeta į kraštutinumus, kad būtinai teiktų savo tiesas. Filosofija yra tarsi bėgimo takėlis, kuriuo bėgame į pažinumą, todėl nenuostabu, kad ji turi sąsajų ir asociacijų su kitomis pažinumo sritimis.

Filosofijos santykis su kitomis pažinimo sritimis: menu, religija, kt.

Filosofija ir menas yra labai individualūs. Ir menas, ir filosofija yra suvokiamą per individualią prizmę. Juk ir abstraktų paveikslą, pakabintą ant sienos, kiekvienas suvoks vis skirtingai, jame išvengs kitokias formas, kitokią prasmę. Taip ir su filosofija. O štai kur kas įdomesnis santykis tarp filosofijos ir religijos, kuri pastaroji smarkiai dogmuota, bet ir šventuose raštuose yra nemažai filosofinių minčių, kurie kelią nesibaigiančias gyvenimo klausimų virtines. Pasiknaisiojus po šventuosius raštus, pamatysime, kad ji gyvena ir jose, todėl galima sakyti, kad filosofija įsismelkusi į daugelį pažinumo sričių.

Filosofinė būties sampratos esmė.

Va būtent, mes ir vėl priėjome prie to, kad viskas yra daugiau ar mažiau persmelkta filosofijos. Net pati būties samprata, dėl ko mes gyvename? Kokia visa to esmė? Yra smarkiai diskutuotina ir neturinti jokio aiškaus atsakymo. Galbūt pati esmė ir yra dar labiau filosofuoti ir gilintis į būties esmę, kelti daug daugiau klausimų, kol pagaliau nebeliks jokių ribų (jeigu tai įmanoma). Pati mūsų būtis, egzistencija jau yra persmelkta filosofinių minčių magnetizmo, kadangi klausimai nori nenori, jie lenda į galvą, o tuos klausimus uždavus sau, tik gailiai trūkčiojame pečiais. Bet jau man filosofijos būties sampratos esmė kol kas yra dar incognito.

Materialistinė būties interpretacija filosofijoje.

Kaip pastebėjome filosofija mažai ką absorbuoja materialaus, jų esmė nukreiptą į pačią gelmę, kurioje šaukštas ar šakutė mažai ką pagelbės. Viskas kas filosofuotina kyla iš mūsų sąmonės ir pasąmonės klodų, o materiali aplinka tampa tarsi muilo burbulo vakuumas, iš kurio upeliais subėga tik reikalinga informacija tarytum kontekstas, bet fundamentinė filosofija lieka kažkur aukščiau, kur materialūs dalykai pasiekia tik kaip butaforijos, o ne esminiai dalykai, todėl taip ir gaunasi, kad filosofija yra ne daiktų kalba, bet kalba apie žmogaus būtį, o visa kita lieka tik interpretacija.

Idealizmo tradicija sprendžiant būties klausimus.

Idealizmas yra būtinas sprendžiant būties klausimus, kadangi nėra jokio galutinio atsakymo į būties klausimus. Į šiuos klausimus iš dalies atsakyti padeda idealizavimas, įsivaizdavimas lyginant, bandant suvokti ir suvesti nelabai pažintus dalykus. Galbūt idealizmas yra glaistas, kuris padeda užglaistyti tarpus ir numanyti tikslingesnį vieną ar kitą atsakymą. Skeptikai į idealizmą žiūri šiek tiek su ironija, kadangi idealistai jiems asocijuojasi su saldžia bohema ir iškreipta tikrove, bet be idealizmo filosofija taptų sausa ir nuobodi kaip kempinė lentai valyti.

Pažinimo šaltinio problema: racionalizmas ir empirizmas.

Tiek racionalumas, tiek empirizmas iš dalies trukdo atsiskleisti pažinumui. Empirizmui priskirčiau tuos amžinus skeptikus, kurie pasikliauja tik faktais ir potyriais bei su ironija žvelgia į utopijas, naujus užmojus. Juk tai automatinis stabdys, kuris blokuoja skleistis pažinumo gėlei, nes empirizmas suteikia įtarumo ir neužtikrintumo jausmo iracionaliniuose dalykuose. Ir galiausiai pats racionalumas taip pat trukdo pažinumui, kadangi blokuoja absorbavimą su patyrimu ir sąskaitų suvedimu tarp racionalumo ir iracionalumo. Kadangi filosofija negali būti neidealistinė, todėl racionalus protas ir empirizmas tarsi prieštarauja filosofijai.

Jūsų Maištinga Siela

9 komentarai:

  1. tikrai labai padejo, pravartu man pasiruosti sesijai :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Oooo... Džiaugiuosi, jog kažkam padėjo mano sofizmas. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Lygiai tokie patys klausimai bus filosofijos egze :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pastebėjau, kad daugelis čia ateina "copi paste" daryti. Įspėju, jog būtumėt atsargūs, nes nesirėmiau nė vienu rašytiniu šaltiniu. Visi klausimai yra mano paties laisvai interpretuoti, todėl jie gali būti atsakyti visiškai ne taip, kaip iš tikrųjų turėjo būti.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Labai naudingi klausimai ir atsakymai norint labiau įsigilinti į filosofiją. Ypač kai kokie atsiskaitymai artėja. ;) Čia aišku kalbu apie normalų mokymąsi, o ne 'copy paste'. :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Įdomus žmogus su giliu požiūriu, aiškiai dėstantis savo įsitikinumus ir mintis :) Žavu.

    AtsakytiPanaikinti