Knyga: George Orwell "1984 - ieji"

Sveiki visi,

Mano akiratyje jau kuris laikas pynėsi George Orwell knyga „1984 – ieji“. Ir štai vienas labai geras draugas ją man padovanojo per gimtadienį. Dievaži, tai viena iš geriausių dovanų, bet sunkiai prie šios knygos priėjau. Pas mane, ant rašomojo stalo, pragulėjo beveik pusmetį ir tik dabar paėmiau ir perskaičiau. Dievaži, tai buvo toks stiprus kalibras, kad net iki šiol reikia atsikvošėti.

Pats autorius George Orwell (1903 – 1950) gimė Indijoje, nors pagal kilmę anglas, pats gyveno Londone, Paryžiuje, kariavo Ispanijoje, bet buvo sužeistas. Galiausiai atsidėjo rašybai, tačiau, jau rašydamas paskutiniąją savo gyvenimo knygą „1984 – ieji“, Orwell smarkiai sirgo džiova, nuo kurios galiausiai ir mirė. Orwell‘io yra išversta į lietuvių kalbą ir daugiau kūrinių, „Gyvulių ūkis“ – tai satyrinė apysaka, kuri įkūnija jo laikų valdžios grandus; „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Prieš pradėdamas apie jo romaną, noriu pasakyti, kad tas įvadinis straipsnis nelabai tinka knygoje, kadangi jį tenka iš naujo skaityti jau perskaičius knygą, nes tik daugelis dalykų paaiškėjo po knygos. Manau, reikėjo padaryti epilogą ir prologą, kur atsieti kritiką apie knygą ir atskirai išdėstyti apie Orwell asmenybę, nes dabar įvadinis straipsnis kalba jau apie sistemą taip, lyg mes viską jau žinotume apie knygą, kurią tuoj skaitysime. Na, bet yra kaip yra.

Realiai pagalvojus įspūdį susilpnina tik vienas dalykas, kad prieš daugiau nei pusmetį skaičiau vieną labai įtaigų romaną Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“, ten visuomenė paversta aklaisiais, gyvena baisiuose namuose ir nė vienas nežino apie matomą pasaulį, tačiau ten atsiranda vienas toks šaunuolis, kuris praregi ir ima priešintis sistemai. Apie panašią valdžios sugalvotą sistemą rašo ir Orwell‘is. „1984- ieji“ laikomas vienas įtakingiausiu 20 amžiaus pirmosios pusės kūriniu. Sunku patikėti, kad pati knyga išleista dar 1949 metais, taigi, knyga su pavadinimu „1984 – ieji“ keistai pretendavo į fantastikos kategoriją, tačiau anaiptol. Tai be galo vyriška knyga, keista, nes kažkaip esu pripratęs prie moterų rašytojų, kad toks stiprus „vyriškumas“, kuris knygai duoda pagrįsto racionalumo ir saikingo sentimentalumo netgi savotiškai žavi. Yra net posakis: „neleiskite moterims rašyti knygų“. Nesutinku, tik moterys rašo apie visai kitus dalykus.

Taigi romanas „1984 – ieji“ yra atspindys Antrojo pasaulinio karo padarinių. Iš tikrųjų jame aptinkama daugybė aliuzijų į istorines asmenybes: Staliną, Hitlerį ir t.t. Tačiau pasaulis, kokį 1949 metais regėjo Orwell net neįsivaizduojamas mūsų dienomis. Tai totali tobula naikinimo sistema, kuri šokiruoja. O kas jeigu iš tikrųjų taip ir vyksta, tik mes su „praplautomis“ smegenimis galvojame, kad gyvename gerai. Žmonijos sugalvotas karas, kuris niekada nesibaigia, žmonių gyvybės, kurios nieko nereiškia valdžiai, tobulos melo, kankinimo ministerijos, kurios „perplauna“ žmogų.

Šokiruoja žmonių valdymas, jų psichologinė vergystė. Svarbiausia ir įdomiausia man mintis švystelėjo apie galimybę valdyti praeitį. Owell‘is ne pėsčias, jis pateikia sistemą, kaip tai daroma: ogi viskas, ką pasako Didysis Brolis yra tučtuojau viskas pakeičiama per spaudą. Jeigu Didysis Brolis pasako, kad du plius du yra penki, visi aplinkiniai tuo tiki, o tu pabandyk netikėti, tave nuolatos seka teleekranai, kurie stebi netgi tavo gamtinius reikalus namuose. Tavo krūptelėjimas gali būti įvardytas kaip išdavystė ir tu būsi tiesiog ištrintas iš istorijos, pakeistos visos tavo bylos ir t.t. Nemažiau stulbina vaikų ir tėvų santykiai, vaikai mokomi išduoti tėvus, kai šie, neduok dieve, sapno metu po nosim sumurmėjo eretinę mintį, vaikas praneš patruliams ir jie supakuos tėvelį arba mamytę. O nuostabiausia, kad patys tėvai džiaugiasi tokiais vaikų pasiekimais.

Tai pasaulis, kuris galėjo būti „1984 –aisiais“. Iš tikrųjų neapsakoma visas tas įtaigumas ir įdomumas, reikia, tiesiog kiekvienam perskaityti „1894- uosius“, kad įvertintume ne tik pačią mūsų visuomenės raidos pokyčius arba galimus iškrypimus, bet ir literatūrinius talentus. Manau, kad Orwell knyga yra viena geriausių skaityti tiek literatūrine, tiek išmonės prasme. Rekomenduočiau pradėti jau skaityti kokioje vienuoliktoje ar net dvyliktoje klasėje. Tai sveika knyga, kuri skatina suprasti ne tik tą sistemą, kuri galėjo ir galbūt iš dalies yra integruota, bet ir suprasti savo šalies, visuomenės valdymo pagrindus ir struktūrą.

Be jokios abejonės tai knyga apie politiką, tačiau joje vystosi ir meilės istorija. Išorinė partija, kuriai priklauso daugybė žmonių, negali užsiiminėti seksu, susituokti iš meilės, žmonės yra tarsi robotai, bet tai knyga apie kelių žmonių sąmonės prabudimą, jų kovą su galiūne sistema. Pagal Orwel‘į ilgiausiai yra nenugalima meilė, galima viską išduoti išskyrus meilę, bet knygos pabaigoje net ir ši kraupiausiais būdais sutrypiama. Partija išsiaiškina, ko tu bijai ir tave tiesiog ištrina, kankinimais priverčia ne tik prisipažinti, bet tiesiog mylėti priešą Didįjį Brolį.

Taigi, nieko nelaukite, tiesiog jeigu turite pinigų arba matėte šią knygą bibliotekose, nedelsiant įsigykite, nes tai ką perskaitysite, gali ir sukrėsti. Nežinau, man tai buvo nepaprastai įdomu, galbūt nesukrėtė taip, kadangi jau vienaip ar kitaip buvau susidūręs su panašia literatūra, bet sakau, verta tokią knygą turėti savo knygų lentynose. Dėkui leidyklai „Jotema“, kuri pasiryžo išleisti tokį bestselerį kaip „1984 – ieji“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisimink mane"

Sveiki,

Šiandien filmų skyrelyje svečiuojasi amerikiečių drama „Prisimink mane“ (Remember me) (2010 m.) Na iš tikrųjų vos tik pamačiau, jog yra galimybė pamatyti šį filmą lietuviškai, tai nieko nelaukiau. Tai iš tikrųjų toks filmas, kuris lygiuojasi į tokias gretas kaip: „A walk to remember“, „Notebook“ ir t.t. Pirmąją valandą išsigandau, filmas atrodė netgi nuobodus, sakyčiau, siužetas eilinis, nuvalkiotas, tačiau pabaigoje išspaudė nemenką emocijų dozę. O jei atvirai, įpusėjus filmui – užmigau. Pabudau, jau buvo pasibaigęs, draugas sakė, kad blovė nerealiai, tai supykau ant savęs, ir naktį užbaigiau seansą. Kaip sakant, pribaigiau žiūrėti filmą.

Neklydau, siužetas paprastas, režisūrinė išmonė vidutiniška, tikras amerikietiškas standartas. O ko daugiau reikia populiarumui pasiekti? Ogi gerų ir garsių aktorių! Režisieriui pavyko prisivilioti naujosios kartos aktoriuką Robertą Patinsoną, žymųjį „Saulėlydžio“ vampyrą. Galiausiai filmas išties neblogas, jame analizuojami žmogiški šeimos santykiai, meilės tema. Filmas tikriausiai nustebins ir pravirkdys ne vieną, labai jau sentimentalus tapo pabaigoje, o juk geras filmas neretai ir praverčia pravirkti, kalbu apie stereotipines dramas.

Manau, buvo verta man pratęsti ir pagaliau pamatyti visą filmą, kad susidėliotų aiškus vaizdas. Stipri „trilerinė“ filmo pradžia, ilgas filmo vidurys, kuriame nagrinėjama amerikiečių šeima ir vystoma meilės istorija iš pradžių atrodė nuobodoka, tačiau vėliau „susidraugauji“ su personažais ir galiausiai pabaigoje jų nebetinki.

Siūlau šį filmą įsimylėjėliams, kurie nori praleisti romantišką vakarą, sustiprinant santykius, rekomenduoju visiems, kurie mėgsta būti sugraudinti, pasiilgo geros melancholijos po filmo seanso, visiems kietaširdžiams ir romantikams. Kas žino, ką šis filmas atneš į jūsų namus. Galbūt daugiau nei trumpalaikes ašaras...

Jūsų Maištinga Siela

Vampyrai užvaldo pasaulį?

Sveiki,

Šiandien noriu pakalbėti apie vampyrus. Pastaruoju metu užplūdo masinė psichozė dėl tų visokiausių vampyrų, pigi literatūra karaliauja topų viršūnėse, kuriami filmai ir serialai, pastarieji vis nepraranda savo populiarumo ir yra labai mėgstami. O kur prasideda vampyrų ištakos? Kas juos sukūrė? Kokį poveikį turi ši būtybė? Apie tai ir dar daugiau papasakosiu čia.

Jeigu iš tikrųjų, tai anksčiau apie vampyrus nė iš tolo nebuvo galvojama gerai. Kai dabar pusę pasaulio pamišę dėl romantizuotų vampyro ir net jais laiko seksualiais sekso simboliais, tai anksčiau vampyrai nė iš tolo tokie nebuvo. Vampyro ištakos labai senos, neaiškus ir jo pirmapradis pavidalas, galbūt jo forma net nepriminė žmogaus, bent jau taip įsivaizduodavo vampyrą žmonės senovėje. Be jokios abejonės tai yra tautosakinis personažas, mitinė būtybė turinti antgamtinių galių. Tai kenksminga būtybė, kuri siurbia žmonių kraują, geba keisti pavidalą. Keista, bet daugiausiai tokių tautosakos pasakojimų aptinkama Rumunijoje, vampyro Vlado Drakulo tėvynėje. Taip pat jų esama ir slavų žemėse – Rusijoje, vidurio Europoje. Šie pasakojimai tvirtina, kad vampyrai neva būdavę savižudžio prisikėlusios pabaisos, labai nuodėmingų nusikaltėlių ar net raganių sielos ir kūnai. Šiurpūs pasakojimai nusidriekia net iki senovės Babilono, kur buvo paplitę pasakojimai apie moteris, kurios siurbia nėščiųjų kraują.

Vampyrų apraiškų esama visame pasaulyje, pasakojimai apie kraują siurbiančias ir geriančias būtybes pasitaiko visur, tik jie skirtingai vadinami. Pvz.: vien Pietų Amerikoje siautėjanti mitinė būtybė Čiupakabra, kuris skerdžia ir geria avių kraują, padarė stulbinamus nuostolius, tačiau iki šiol niekas realiai čiupakabros nėra užfiksavę, tik kol kas manomi, jog aptikti gyviai galbūt yra mitinės čiupakabros. Neseniai delfyje net pakraupau, kai pasirodė miniatiūrinis pranešimas apie vieną šeimą gyvenančią berods kažkur prie Biržų. Ši pasakojo, jog vaikai mato kažkokią pabaisą keturkojį, kuris neprimena jokio žvėries, šis pasirodo užpuolęs penkiolikmetį berniuką, įkandęs į ranką, prieš tai buvo papjauti galvijai. Vietiniai jau kuždasi, jog Lietuvoje pasirodė čiupakabra, nors tuoj atsirado skeptikų, kurie tvirtino, jog tai tikriausiai koks usūrinis priklydęs šuo ar kažkas panašaus. Nors čionykščiai sako, kad tokį iškart atpažįstantys, pastarasis kraujasiurbys nebuvo į nieką panašus. Pasirodo ir Lietuvoje siaučia kažkokia neatpažinta gyvybės forma. Tiesa, tik kol kas neatpažinta.

Panašių parazitų ir kraujasiurbių pasitaikoma visame pasaulyje, jų turi net tokios atokios vietos kaip Malaizija, Romiojo vandenyno salos, Meksikiečiai, Kubiečiai, Kanadiečiai, Australai. Vieni vampyrą apibūdina kaip plaukuotom kojom grobuonį, kiti kaip kaulų neturinti žmogystą, bet mums arčiausiai širdies esti Rumunų pasakojimai, kurie kildinami iš vietinių čigonų. Čia 19 amžiuje atsirado garsusis Bremo Stoukerio siaubo romanas „Drakula“, pastarasis buvo pasirėmęs tautosaka. Ir čia pirmą kartą vampyras yra pavaizduotas žmogiškas ištvirkėlis, kuriam patinka jaunos ir seksualios damos. Bet visgi vampyras dar kelia kraupulį. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai neišnyks ir dar ilgai įsikūnys ne tik literatūroje, bet ir visame mene. Gotikinio stiliaus rašytoja Anne Rice sukuria romaną „Interviu su vampyrų“, nuo to karto vampyras yra tiesiog sužmoginamas, čia jau atsiranda vampyrai „geriečiai“ ir vampyrai „blogiečiai“. Dabar tai iš vis turime visokius „Saulėlydžius“ ir „Vampyro dienoraščius“, kuriuos masiškai šluoja nuo knygų lentynų.

Dūsauja ir Lietuvos skaitytojai bei leidyklos. Visgi esama leidyklų ir žmonių, kurie teigia, kad žmonių daugiau nieko nebesudominsi tik tai kraugeriškais suromantizuotais vampyrais. Ypač jaunimas daugiau nieko nesidomi. Ateinanti masinė bandos literatūra išstumia, tiesą sakant, jau seniai išstūmė iš rinkos gerą ir rimtą literatūrą. Jūs pasižiūrėkite, kas karaliauja topuose. Ne tik knygų lentynose, bet ir filmuose. Sakysit, kas čia blogo, mums įdomu ir kas mums rūpi. Tačiau dešimtmečiai praleisti prie vampyrų gali tikrai atnešti savų padarinių. Jau dabar vien JAV atsiranda visokių „kuoktelėjusių“, kurie save laiko nuostabiausiais vampyrais – miega dienomis, naktimis vaikšto po miestą, panašiai kaip gotai, bet įkvėpti populiariosios literatūros ir kino filmų. Tiesą sakant, nesmerkiu vampyrų, kiekvienas darosi sau biznį kaip išmano, juk reikia kažkaip gyventi, o ir kitiems nuo to neblogiau. Aš ir pats pažiūriu visus tuos filmus ir serialus, taip, įdomu, bet manau, visada reikia turėti balastą, saiką ir domėtis ne tik sumistifikuotu pasauliu, bet ir realiuoju. Pasaulis nėra ir negali būti toks pilkas kaip vampyrai, neapasiribokime vien tik mistiniais Hariais Poteriais ir vampyrais, praturtinkime gyvenimą kažkuo kitu.

O jei reliai, tai patys žmonės kaip vampyrai. Ką jums sako kraujiniai vėdarai? Skerstuvių kraujo jukos, kada skerdikas geria kiaulės kraują dar šiltą ir garuojantį. Ar tai ne pats vampyrizmas? Galbūt. Tiesa, esama ir energetinių vampyrų, galbūt jie neturi didesnių antgamtinių galių, tačiau puikiai maitinasi jūsų emocijomis ir jėga. Kadangi turime biolauką, kuris nuolatos kontaktuoja su žmonėmis, todėl visai nenuostabu, kad kažkieno susilpnėjęs biolaukas staiga ima ieškoti iš ko pasisavinti ir atsiauginti trūkstamą jėgą. Taip susiformuoja energetiniai vampyrai. Jeigu jaučiatės blogai darbe, mokykloje ar šiaip šalia kokio žmogaus, visai realiai tikėtina, kad šalia esti energetinis vampyras, nors ir pats vampyriautojas to nežino.

Na ir keletas įdomybių, kuriuos pavyko atkapstyti internete apie vampyrus, galbūt susidomėsite ir privers vienaip ar kitaip susimąstyti:

2009 m. kasinėdamas Lazzaretto Nuovo saloje Venecijoje esančią masinę kapavietę, kurioje Viduramžiais buvo laidojamos maro aukos, Florencijos universiteto archeologas Matteo Borrinis aptiko moters skeletą. Jos burnoje buvo įdėta nedidelė plyta. Pasak archeologo, šis atradimas svarbus tuo, kad pavyko rasti iki šiol seniausią kapą, liudijantį apie atliktas apsisaugojimo nuo vampyrų apeigas. Minėtose kapinėse buvo laidojami nuo 1576 metais Venecijoje kilusio maro mirę žmonės. Tais laikais, pasak mokslininkų, daugelis tikėjo, kad marą platina vampyrai, kurie, užuot gėrę žmonių kraują, ligą platino kramtydami savo įkapes. Todėl duobkasiai, laidodami tariamus vampyrus, į jų burnas įdėdavo po plytą, kad sutrukdytų jiems tai daryti. Manoma, kad tikėjimą vampyrų egzistavimu Viduramžiais skatino iš kai kurių mirusiųjų burnos prasisunkęs kraujas.

Centro duomenu bazeje - tukstanciai vampyru, kurie gyvena JAV ir Kanadoje. Tos salys siuo poziuriu pirmauja, bet vampyru esama ir Didziojoje Britanijoje, Meksikoje, Brazilijoje, buvusios Jugoslavijos Respublikose, Tailande, Australijoje, Kolumbijoje, Filipinuose, Rusijoje, Izraelyje, Japonijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje ir t. t. Centras buvo ikurtas uz privacias subsidijas 1972 metais. Is pradziu svarbiausia buvo irodyti, kad sie nepaprasti zmones egzistuoja. Mat tikri vampyrai labai skiriasi nuo savo literaturiniu prototipu: jie mirtingi, juos galima fotografuoti ir matyti veidrodziuose, dienos sviesa jiems nera prazutinga, nors ir kenkia (ilgainiui oda igauna rausva atspalvi), jie nemiega karstuose. O svarbiausia - jie nejaucia nuolatinio kraujo troskulio. Tiesa, is pradziu, kol nebuvo parengta testavimo sistema, buvo sunkoka. I Centra pludo ne tik buriai tikru vampyru, bet ir tukstanciai psichikos ligoniu, satanistu sektu nariu, maniaku, vampyru gerbeju, sadomazochistu ir pan. Taciau atlikus tyrimus paaiskejo, kad apie 20 000 amerikieciu arba linke kartais pasielgti kaip vampyrai, arba yra vadinamieji vampirionai, t. y. zmones, kuriems bent karta yra ikandes vampyras. Apie šią istoriją daugiau: http://www.signofluck.com/lt/123.drakulos_vaikai_gyvena_salia_musu.html

JAV mokslininkai tiria viename Teksaso ūkyje aptikto nežinomo gyvūno audinius, siekdami jį identifikuoti ir patvirtinti arba paneigti prielaidą, kad tai gali būti legendinis keturkojis vampyras – čiupakabra. Nuotraukos ir video: http://www.alfa.lt/straipsnis/10289125/?Rastas.vampyras.ciupakabra.=2009-09-07_08-44

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas" / "Mr. Nobody"

Sveiki,

Na, ką, pagaliau ir man teko pamatyti filmą Ponas Niekas (Mr. Nobody). Dėkoju iš anksto Donaldui ir Gintarei, kurie man parekomendavo šį filmą. Tai tikrai neblogas kino šedevriukas visame dabartinių filmų sraute. Iš vienos pusės, mano nuomone, šiam filmui pritrūko geresnės vaidybos, režisierius labiau susitelkė ties siužetu, efektais ir viskuo kitu, toks įspūdis, kad pamirštas pats žmogus, pagrindinis herojus ir įtikinamesnė vaidyba. Ypač ten vienos iš trijų merginų. Tačiau tai tėra tik silpnoji šio filmo pusė, kurią galbūt ir ne visi išjaučia, nes vaidybą tikrai užgožia pribloškiantis siužetas.

Filmas kažkuo priminė ištisą filmų vilkstinę: „Drugio efektą“, „Denį Darko“, „Galutinį tikslą“, „Atsargiai, durys užsidaro“, „Kauliukų žmogus“, „Dirbtinį intelektą“. Na, iš tikrųjų siužetas ir pagrindinė šio filmo mintis nėra labai nauja, ji atsikartoja daugiau ar mažiau kituose filmuose. Tikėjausi, kad filmas visai „susuks“ smegenis, tačiau, mintis labai skaidri – kol nepasirinkai vieno ar kito, tavo gyvenime esti begalybė, neribotos galimybės. Tai filmas, kuris mėsinėja būtį – „kas būtų jeigu būtų“, t.y., kodėl vienus ar kitus dalykus mes esame priversti pasirinkti, kodėl įvyksta atsitiktinumai. Filmas nagrinėja du pirminius variantus: berniukas turi pasirinkti su kuo gyvens – tėvu ar mama. Šis pasirinkimas po to turi dar kelis atsišakojimus, o kai šie dar susiplaka su mamos ir tėvo pasirinkimais, tai gaunasi gyvenimas tarsi beprotybė. Galbūt net visai galima mūsų gyvenimų realybė – beprotybė.

Man šis filmas patinka, iš tikrųjų visada patiko filmai, kurie išeina iš paprastos žmogaus būties ribų. Ne, ne grynai fantastika, nors ir jos šiame filme esti, bet magiškas realizmas. Filmas pateikia ir daug ezoterinių interpretacijų – drugio efekto motyvaciją, apie pastarąją rašė pati Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Neva vienas drugelio sparnų plastelėjimas atogrąžų miškuose gali kitoje planetos pusėje sukelti taifūną. Filmas pristato ir dokumentinę medžiagą, todėl žanro įvardyti negalima vienareikšmiškai kaip fantastinio ar dramos filmo. Kažkiek priminė ir legendinį ispanų filmą „Chaotika Ana“, kuriame kalbama apie reinkarnacijos teoriją.

Tai filmas, kuris sukėlė daugybė interpretacijų, priminė daugybė filmų, bet visgi filmas turi savitumo, savo originaliąją pusę, kuri liudija apie žmogaus fantazijos tobulumą ir gero bei įdomaus kino galimybes perteikti šią fantaziją. Rekomenduoju visiems skeptikams, visiems, kurie ieško kažko kine nepakartojamo ar šiaip išliekamos vertės. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Tai ko nežinojote apie Kiniją

Sveiki visi,

Kartais pagalvoju, kiek nemažai žinome apie savo šalį Lietuvą. Vieni daugiau, vieni mažiau. Per tokią kultinę laidą „Klausimėlis“ teko įsitikinti, ten žmonės apie Lietuvą tokių įdomybių prisakė, kad iki šiol riečiu šypseną, negaliu atsigauti. Ir, aišku, man tai buvo pamoka, kadangi daug naujo sužinojau apie Lietuvą iš gatvės praeivių, pvz.: Lietuva yra Afrikos žemyne, bet kažkodėl įstojo į ES; Žalgirio mūšis vyko tarp Rusų ir JAV netoli Juodosios jūros, Kaukaze; mūsų šalies plotas neva 300 milijonų kvadratinių kilometrų; mūsų kaimynės yra Vokietija, Latvija ir Marokas, o Lietuvos krantus skalauja Atlanto vandenynas.

Ko tik tie žmonės nežino apie tą Lietuvą, pagalvojau. Ir visai neseniai kelionėje įsigijau labai sveiką ir įdomų žurnalą vyrams „A – Zet“. Gal žurnalas nesupyks, tai pacituosiu vieną straipsnį t.y., jo punktus, kurie kalba apie Kiniją. Sakau, kad jau tiek daug žinome apie Lietuvą, tai nepakenktų šį bei tą sužinoti ir apie milžinę Kiniją. Tiesiog pridedu faktus, kurie ne tik suglumina, bet verčia pakrutinti smegenis, įsivaizduoti visus to mestus ir padarinius:

1. Dėl pagerėjusio kinų siekio žūtbūt susilaukti sūnaus ir „vieno vaiko“ politikos, jau šiuo metu kinų vyrų yra 39 milijonais daugiau nei moterų.

Kinijos pietuose, Dongguane, yra didžiausias pasaulyje prekybos centras, tačiau nuo atidarymo 2005 – aisiais 99 proc. jo ploto yra tuščias ir neišnuomotas.

Apie 10 000 Kinijos piliečių kasmet patenka į slaptus „juoduosius kalėjimus“. Tai neoficialios įstaigos, kuriuose kalinami politiniai kaliniai, garsėjančios žiaurumu, kalinių prievartavimu ir marinimu badu.

Jei visas savo metines pajamas vidutinis Pekino gyventijas skirtų būstui įsigyti, jis galėtų nusipirkti tik vieną kvadratinį metrą ploto.

Būsto perpardavinėjimas per pastaruosius trejus metus Kinijoje išaugo 11,9 proc., o BVP kreivė kilo beveik vertikaliai.

Kinai augina daugiau kiaulių nei visos 43 daugiausiai kiaulienos pagaminančios šalys kartu sudėjus (tokios kaip JAV, Brazilija, Vietnamas, Vokietija ir kt.)

Kinai surūko po 3 milijonus cigarečių per minutę.

Per pastarąjį dešimtmetį Šanchajuje buvo nutiesta daugiau kaip 2 400 kilometro kelio.

Kinija planuoja traukinių sistemą, kuri sujungtų Londoną su Pekinu, o nukakti iš vieno didmiesčio į kitą pakaktų 2 dienų, keliaujant 200 km/h greičiu.

Milžiniška Kinijos Gobio dykuma yra Peru dydžio ir dėl nuolatinio vandens mažėjimo, spartaus miškų kirtimo ir per intensyvaus ganymo kasmet dar išsiplečia 3 600 kvadratinių kilometrų – tai devyni Vilniaus miestai!

Pekine vykusios olimpinės žaidynės buvo brangiausios per visą istoriją – kainavo 40 milijardų USD. Tačiau šiuometinė Šanchajaus paroda „Expo“ atsiėjo dar daugiau 45 milijardus.

„Tautų katilu“ vadinamose JAV yra kalbama 175 kalbomis, o Kinijoje suskaičiuotos 292 individualios kalbos.

Dėkui „A – Zet“

O štai panaršęs po internetą aptikau dar tokių stulbinamų faktų apie Kiniją: Istorikų teigimu ledai ir makaronai atsirado būtent Kinijoje; iki 2025 – ųjų Kinijoje iškils dešimt tokių miestų kaip Niujorkas; Kinai sunaudoja per metus 45 milijardus valgomųjų dazdelių.

Jūsų Maištinga Siela

Natalia Oreiro palaiko LGBT Argentinoje

Visai neseniai garsi argentiniečių serialų ir kino aktorė Natalija Oreiro nusifilmavo reklamoje, kurioje remia homoseksualių asmenų judėjimą. Natalija Oreiro puikiai žinoma ir Lietuvoje iš tokių serialų kaip: „Laukinis angelas“, „Kačiora“, „Esi mano gyvenimas“.

Dar visai neseniai Argentinoje buvo įteisintos gėjų santuokos, bet iki tol vyko ilgos diskusijos ir ginčai tarp opozicijų. Šalyje virė ilgos kalbos, žmonės taip pat neturi vieningos nuomonės dėl gėjų ir lesbiečių santuokų. Vieni tvirtina, kad gėjų santuokos jų šalyje yra blogis, kuris išves jų vaikus iš doros kelio, sugriaus tradicines šeimas, kiti tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi teisę mylėti tą, kurį norį.

Natalija Oreiro nusprendė pasisakyti už homoseksualias santuokas Argentinoje: „Man visiškai nerūpi, kokia žmonių seksualinė orientacija, - teigė ji, - tik noriu, kad Argentinoje būtų daugiau mylimų ir mylinčių žmonių“.

Jūsų Maištinga Siela

Ar žiūrėjai, ką dedi į burną?

Pasididinkite viršutinę nuotrauką ir pažiūrėkite, kokie skanėstai keliauja mūsų venomis. Tikras skanėstas tie "E"!

Sveiki,

Prisimenu, kad blogas atlieka ir mano dienoraščio funkcijas. Dievaži, tai prisimenu vis dažniau ir dažniau. Rodos, galėčiau čia pripilti pilnus pranešimus, tik vis klausiu, kam to reikia, kam čia „draskytis“. Todėl patyliukais, vis įmetu vieną kitą pasisakymą ar mintelę „prigautą“ kasdienybėje.

Štai ir šiandien. Susinervinau. Pasaulis pastatytas ant konkurencingumo pamatų. Žiauru? Ir galvoju, kas bus toliau? Jau prieš kelerius metus, kai žmonės įsisąmonino, kad ant pakuotės rašomi „E“ tikrai nėra vitaminai, dabar maisto rinka sugalvojo paprasčiausiai, kad žmonės neieškotų „E“, rašyti pinu pavadinimu visas savo dervas, gliukozes ir rūgštis. Aišku, mes ne kvaili, ne kokios kiauros asilų šiknos, žinome, kokie gudrūs tie maisto tiekėjai! Nekenčiu „E“, nežinau, kažkaip visada pradėjau žiūrėti į tai, ką valgau, nebegaliu pakęsti, kai nebėra pasirinkimo ir tenka ryti maistą su konservantais. Kažkaip net skaniai nebesivalgo. O ką daryti?

Prieš šimtą metų buvo pagrindiniai konservantai: cukrus ir druska, kurie užmarinuoja maistą, kad šis laikytųsi. Šiam amžiuje jų turime šimtus. Atriekta pagal nustatytą normą, dedama maxsimumas neva, tačiau pavalgai vieną produktą, kitą ir suvoki, kad „E“ maksimumai renkasi ir jau gaunasi perteklius. O vaikams dozės neskiriamos mažesnės. Taigi gyvenam sveikam amžiuje! Tačiau dėl to ir maistas pigesnis. Kažkokia organizacija jau pranešė, kad iki 2020 metų maistas visame pasaulyje pabrangs 40 procentų, vadinasi, padaugės skurstančiųjų, padaugės ligų ir t.t. Siaubas ta maisto pramonė, nueini ir nežinai kurio šiandien nuodo bepasiimti. Gerai, kad jie dar skanūs, tik padariniai būna visokie išbėrimai, astmos, kepenų cirozės, vėžiai ir t.t. O juk prieš šimtmetį, duona buvo tokia sveika, kad amen Juzė, duona ne kokiam celofane, o tiesiog turguje po atviru dangumi pardavinėjama. Buvo pražuvo, ką čia ir bepriverksi.

Gerai, kad esame ne JAV, o Lietuvoje, čia bent jau turgūs populiarūs, sekmadieniais galima įsigyti mėsos, daržovių ne su kokiais pesticidais. Neįvertiname ką turime. Štai skaičiau Čekuolio straipsnį apie maisto racioną ir senėjimo problemą. Pasirodo ilgiausiai gyvena japonai, o gyvena dėl to, kad į skrandį deda daug žuvies ir žalumynų. Klimatas pas jų irgi normalus gan. Pažiūrėkim į Kiprą, idealios sąlygos, bet kipriečiai gyvena beveik 12 metų trumpiau, nevalgo salotų, žuvies Viduržemio jūroje beveik nėra, seniai išgaudyta. O štai Europoje ilgiausiai gyvena islandai, klimatas tai atšiaurus, bet jie valgo žuvį, o ir ekologinėm daržovėm neabejingi. Matome, kad ne tiek klimatas lemia sveikatą ir ilgaamžiškumą, bet tai, ką dedi į skrandį. Kol pirksime ir grūsime į save visokius „E“, tai žinote, ne tik nutuksim kaip begemotai, bet ir greitai dvėsime kaip skėriai.

Štai kodėl pasisakau totaliai už Žaliuosius ne tik gamtosaugininkus, bet ir maisto pramonės sergėtojus. Tik sveikas, natūralus maistas, o ne šūdas „E“ mus padarys sveikus ir laimingus.

Jūsų Maištinga Siela

Dėl visko kalta karma?

Sveiki,

Šiandien pagalvojau, kad dėl visko kalta vargšelė karma. Taip, vargšelė karma. O kas daugiau dėl visko gali būti kaltas? Taip, vargšelė karma. Juk kitaip būti ir negali. Gerai, kad dėl kažko yra kažkas kaltas. Galbūt tokiu būdu ir atsirado sąvoka karma? Taip, kai norėjome save pateisinti, pateisinti savo nesėkmes ar trūkumus.

Turiu vieną baisų trūkumą. Šiandien tai patvirtinau kone šimtąjį kartą. (Kalta, be jokios abejonės karma). Parduotuvėje visada išsirenku trumpiausią eilę prie kasos ir visada užtrunku dvigubai ilgiau nei būčiau stovėjęs ilgojoje. Tai sugenda aparatas, tai senutė ginčijasi dėl centų, tai kasos aparatas kam nors neišmuša kainos, tai kasininkei kas nors paskambina, tai dar dar dar kas nors. Padariau bandymą, ne kartą tyčia ėjau jau į ilgesnę eilę ir ką jūs galvojate, mažoji eilė ten tris kartus prasisuko greičiau, o manojoje vėl nesklandumai. Tas nutinka ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Kiaulystės dėsnis, sakyčiau. Ir aišku, kalta mano karma. Visada noriu kaip greičiau, o gaunasi š... Bet tai ir kiti žmonės gal skuba, juk reikia gyventi, ne tik prie kasos eilėse stovint.

Aišku, kur kas geriau sekasi prie šviesoforų, ten kartais užsidega žalia vos tik prieinu prie šaligatvio. Bet ir tai ne visada. Turiu chronišką baimę šviesoforams. Nepatinka jie man. Matyt, ir aš jiems, todėl kartais įjungia žalią šviesą, kad greičiau mane praleistų.

Taip, dėl visko gali būti kalta vargšelė karma.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Lucy Lawless - amžina Ksena karingoji princesė

Visada jautėsi seksuali ir patraukli.

Ką ir besakyti, moteris pantera.

Po Ksenos vaidmens netikėtai pakeitė išvaizdą. Apie 2004 m.

2010 m., štai tokia dabar Lucy.

Dar visai jaunutė, bet jau tada sugebėjo tapti Mis Naująja Zelandija.

Senieji laikai, kada dar vaidino Kseną, pati prisipažįsta, jog šis vaidmuo jai pabodo, tapo nebeįdomus, o ir jaustis Ksena nebesinorėjo.

Sveiki,

Šiandien toliau tęsiant skyrelį „asmenybės“, nutariau pakalbėti apie žavią Naujosios Zelandijos aktorę Lucy Lawless. Apie pastarąja lietuvių kalboje nėra daug informacijos, todėl nusprendžiau viską susintezuoti ir pateikti viską jau gražiai supjaustytą. Taigi, Lycy yra aktorė, kuri atliko legendinį Ksenos (Xena) vaidmenį. Bet kol kas, manau, tai žino beveik kiekvienas, vos pažvelgęs į jos nuotraukas, tačiau, kas tokia iš tikrųjų yra Lucy Lawless?

Na, matyt, banaliau ir negalėjau pasirinkti, nes žinau, kiek daug žmonių nemėgsta „Ksenos“ ir nemažiau ją dievina. Pasirinkau šią asmenybę, kadangi tai mano vaikystės herojė. Seksuali moteris. Keista, ar ne? Kai tą serialą 1998 metais vasarą pradėjo rodyti Lietuvoje, dar buvau visai pyplys, o tais laikais fantastinių serialų nebuvo tiek daug prifilmuota ir ekranų nepasiekdavo. Tai TV3 tais laikais padovanojo sekmadienio vakarus su „Herakliu“ ir „Ksena“. Aišku, pirmieji sezonai dabar žiūrint atrodo labai nykūs, tačiau tąkart jie užvaldė televizijos ekranus. Na ir aš dar sėdėdamas kaime, nieko neveikdamas, spoksodavau į Kseną. Iš tikrųjų iš šio serialo išmokau labai daug antikinių pasakojimų, visus užsimerkęs galėjau išvardyti Olimpo dievus, žodžiu, kartu tai buvo labai gera mokomoji medžiaga, o kaip galėjau nemylėti Ksenos!? Juk tai pirmoji ekrano meilė! Štai todėl ir pasirinkau šiandien ją.

Nors serialas manęs jau nebejaudina, tarp kitko, jį rodė labai daug metų su pertraukom, o dabar nuolat kartoja TV6. Bet ne tame esmė. Esmė Lucy trumpa biografija. Gimė Naujojoje Zelandijoje, buvo tik viena mergina tarp šešerių brolių, nuo mažens kaip sako, išmoko „vyriškai“. Likimas lėmė, gimti po avino zodiaku, o tai dar labiau suteikė kovingumo. Lucy neslepia, kad ji niekada nebuvo panaši į Kseną charakteriu, nors atkaklumo jai netrūko. Dar visai jaunutė ji tapo Mis N. Zelandija. Tapusi grožio etalonu, greitai ištekėjo, bet santuoka truko neilgai, susilaukė dukrelės Deizės. Lucy turi nepaprastų gabumų kalboms. Itin greitai įsisavina žodžius ir tartį, todėl laisvai kalba vokiškai, prancūziškai ir itališkai. Dar prieš Ksenos karjerą, pozavo visiškai nuoga žurnalams, vedė kelias televizijos laidas, po to pradėjo vaidinti komedijų trupėse, bet įžymi nuo to netapo.

Ir štai 1993 – 1994 metais buvo pradėtas filmuoti „Heraklis“, Lucy gavo vienos serijos epizodinį vaidmenį, kur atliko karingos amazonės Ksenos vaidmenį. Ta pati kompanija greitai sugalvojo, jog reikia kurti serialą apie Kseną, o tuo labiau ir patys žiūrovai to pageidavo. Taigi, buvo rasta tinkama aktorė Ksenos vaidmeniui, tačiau tai nebuvo Lucy, bet pagrindinio vaidmens atlikėja sunkiai susirgo, teko nedelsiant keisti pagrindinę aktorę, toli žvalgytis nereikėjo, Lucy kuo puikiausiai tam tiko! Per vieną naktį buvo pritaikytas jai kostiumas, suteiktas scenarijus ir jau kitą rytą Lucy filmavosi Ksenos pirmojoje serijoje.

Štai taip Lucy Lawless tapo pasauline žvaigžde. Ksenos reitingai pasaulyje aplenkė Heraklį, o pagrindinę atlikėją padarė viena geidžiamiausių pasaulio moterų. Serialas buvo rodomas kone visame pasaulyje. Jau vien JAV šis serialas išsikovojo tokius reitingus, kad buvo rodomas tokiu laiku kaip žinios. Šio serialo gerbėjai buvo net aukšto rango JAV pareigūnės, sekretorės. „Ksena – karingoji princesė“ tapo toks populiarus, kad imta kurti ir pardavinėti atributiką, kūrėsi įvairios už moterų teises kovojančios asociacijos. Iš tikrųjų šis serialas pakeitė ne vienam gyvenimą, pagal jį buvo kuriami žaidimai, rašomos knygos ir t.t. Serialas susilaukė šešių sezonų 1995 – 2001 m., po to Lucy ir jos kolegė Renne o‘Conor (Gabrielė) pareiškė, jog šeštasis sezonas bus paskutinis Ksenos pasispardymas. Tačiau dar iki šiol šio serialo aktorės rengia konferencijas ir prisimena ilgus šešerių metų darbus.

Filmavimo aikštelėje Lucy įrodė, kad yra tikra amazonė. Po pusmečio filmavimo, ji nukrito nuo arklio ir susilaužė koją, gydytojai pasakė, kad filmavimą atidėtų mažiausiai metams, bet kur tau, Lucy jau po pusmečio sėdėjo ant arklio ir toliau profesionaliai atliko užsispyrėlės vaidmenį. Aišku, Lucy nesnaudė, akimirksniu tapo šio serialo prodiuserio meiluže, o Oklendo spauda tik ir lojo liežuviais apie neva „pasileidėlės“ Lucy elgesį. Bet kur buvus kur nebuvus, Lucy greitai ištekėjo už šio prodiuserio ir iki šiol sėkmingai gyvena. Tiesa, viename sezone Lucy vaidina iš tikrųjų nėščią, ji net turėdama didžiulį pilvą neatsisakė pati atilikti kai kurių triukų. Galiausiai ir naujagimis, kurį laiko sukosi filmavimo aikštelėje, pastarasis atliko Ksenos dukters Ievos vaidmenį. Lucy buvo tikra darboholikė, bet šeima jai visada rūpėjo. Ir dabar ji augina tris vaikus.

Pasibaigus serialui, Lucy žvaigždė kažkiek prigeso, tačiau neilgam. Atliko kilmingos ponios vaidmenį „Tarzano“ seriale, o galiausiai 2004 metais, grįžo į JAV ir čia tapo dainininke! Beveik neatpažįstama, blondinė, bet nuostabaus balso savininkė Lucy pasiryžo dalyvauti muzikiniame realybeė šou, kuriame neliko nepastebėta, kadangi Lucy jau Oklende mokėsi dainavimo, o ir seriale „Ksena“ teko sudainuoti kai kurias arijas. Čia ji buvo laikoma viena iš favoričių. Aišku, šou ji nelaimėjo, tačiau Lucy buvo pastebėta ir įvertinta kaip dainininkė. Galiausiai Lucy surengė savo koncertus Londone ir kituose miestuose. Po to pasipylė nežymūs vaidmenys įvairiuose amerikiečių filmuose, galiausiai gavo vaidmenį „Galaktikos kovos“, bet ten ilgai neužsibuvo. Dabar visai neseniai Lucy pradėjo filmuotis labai sėkmingame ir specialiųjų efektų prisodrintame filme „Spartakas: kraujas ir smėlis“. Pastarąjį lietuviškai įgarsina torrentai.lt kartu su „Vampyro dienoraščio“ serialu.

Tai va tiek, sausai kalbant apie Lucy, aišku, galima dar prikrauti įvairių smulkmenų, pikantiškų paskalų ir pletkų, tačiau tai kažin ar atspindės tikruosius Lucy Lawless darbus. Kad patys įsitikintumėte, kaip Lucy dainuoja, pridedu visagalio youtube įrašų:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Witi Ihimaera "Banginių vadeliotoja"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti nuostabų literatūros perliuką Witi Ihimaera „Banginių vadeliotoja“. „Naujoji Zelandija. Žemės pakraštys. Žmonijos įsčios. Vieta kurioje karaliauja mitai ir legendos. Mitinė maorių gimtinė, kurios paslaptys užgniaužia kvapą...“ Patikėkit, mane tai „pagavo“ ir tikrai užgniaužė. Po šios knygos dar kartą įsitikinu, kokios esminės knygos man patinka. Witi Ihimare yra pirmasis maoris rašantis anglų kalba, o „Banginių vadeliotoja“ yra laikomas Naujosios Zelandijos šedevru. Knyga nėra didelė, kas keisčiausia, kad šią nuostabią knygą išleido „Obuolys“, mano akimis, tai ne geriausia Lietuvos leidykla, bet ir tokios leidyklos kartais geba išversti ir, sakyčiau, visai gerai išversti, perteikti knygos esmę.

„Banginių vadeliotoja“ iki ašarų pasakojanti istoriją apie mažą maorių mergaitę, kuri turėjo gimti berniuku, nes tik tokiu būdu ji būtų tapusi savo genties vadu, bet likimas lėmė, kad Kahu tapo mergaitė, o jos genties vadovas senelis, labai jos nemėgo, todėl Kahu nuo mažens teko įrodinėti savo pašaukimą būti tikrąja genties vadove ir mitine banginių vadeliotoja. Tai jaudinanti istorija su tikrų banginių gyvenimo istorijomis, jų nuostabi jausena supersonifikuota žmonių pavidalais, leidžia tinkamai įsijausti į banginių gyvenimą. Tiesa, buvo vietų, kur net verkti norėjosi, ypač, kai šimtai banginių išplaukė į seklumą savo noru, žmonės varnelėmis, skirtomis pjauti medžius, puolė mėsinėti merdinčius banginius. Kadangi pats mačiau internete kaip pjaustomi gyvi delfinai, tai žiauru... tačiau kažkur visada esama žmonių, kurie skuba padėti banginiams, tačiau net žmogus kartais būna bejėgis, kai gyvūnas savo noru stengiasi numirti.

Rašytojas nedaugžodžiauja, renka tikslius žodžius nusakančius esmę. Manau, tai nuostabus kūrinys, pagal pastarąjį pastatytas ir kino filmą, kurį jau siunčiuosi ir, manau, artimiausiu metu jį jums pristatysiu. Ką aš begaliu pasakyti, mano visi žodžiai prieš „Banginių vadeliotoją“ tampa beprasmiai, tiesiog reikia griebti ir skaityti, kol dar galima kur nors įsigyti. Tai puiki galimybė savotiškai prisiliesti prie „žmonijos įsčių“, pačių maorių, jų savivokos, jų mitologijos. Knyga turi neabejotinai gydančiąją jėgą, alsuoja sakralumu ir yra apipinta magišku realizmu. Po tokios knygos, taip ir norisi parašyti kažką panašaus apie Baltijos jūrą ir lietuvius, kurie kažkada galbūt kalbėjosi su gyvūnais, bet laikui bėgant, atitolo ir prarado šią dovaną...

Jūsų maištinga Siela

Knyga: Anne Rice "Kastratai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią skaičiau, rodos, visą amžinybę. Nežinau kodėl taip sunkai, gal dėl knygos formato ar teksto apimties. Šįkart tai garsioji amerikiečių rašytoja Anne Rice ir jos romanas „Kastratai“, tikrasis knygos pavadinimas „Cry to heaven“. Net neįsivaizduoju, kas paskatino leidėjus pakeisti pavadinimą. Gal skandalingas pavadinimas turėjo didesnės komercinės naudos? Apskritai, antrą kartą skaičiau „Eridano“ leidyklos knygą. Kažkada labai seniai Stepono Kingo „Širdys Atlantidoje“, bet savo fantastika „Eridanas“ manęs iki šiol nežavi. Romanas „Kastratai“ – tai unikalus kūrinys, šio romano ne iš tolo nepavadinčiau „fantastika“, veikiau tai istorinis romanas. Pati Anne Rice, jums gerai žinoma, ji parašė „Interviu su vampyru“ ir yra pagarsėjusi kaip gotikinių siaubo – fantastinių romanų talentinga kūrėja. Knygą „Kastratai“ ji ruošė net du metus t.y. domėjosi ir studijavo senąją Europos istoriją, domėjosi kastratais ir kitais „biesais“, kol galiausiai pribrendo reikalas parašyti „ale šokiruojantį“ romaną.

„18 a. pradžioje Italijoje „meno vardan“ per metus buvo kastruojama apie 4000 berniukų.“ Rice gerai žarstosi faktais, matosi, kad knyga rašyta su užsidegimu, turint žinių bagažą. Knyga „Kastratai“ šiurpiai atpasakoja iš vieną iš galimų kastrato gyvenimų. Rice visai neblogai suderina istorines detales, neblogai piešia istorinį laikotarpį, kas, aišku, labai panašu į „Interviu su vampyru“. Tai autorė, kuri ištikima savo stilistikai, manau, tai minusas, kadangi antrą kartą skaityti tokios ar panašios knygos nenorėčiau. Nežinau kaip „Eridanui“ su vertimu, bet knygos tektas atrodo vidutiniškai perteiktas, aišku, būna ir tragiškesnių vertimų.

Knyga vietomis atrodė labai jau sausa, ištęsta, esame nereikalingų lyg ir pasikartojančių pagrindinio herojaus Tonijaus vidinių išgyvenimų ir apmąstymų sintezė. Aišku, kai Rice priartėja prie skubresnių įvykių ir siužetų, dėmesys iškart nukrypsta ir tu vėl įsijauti į knygos turinį. Nepaisant kai kurių trukumų, pats romanas gan stiprus, teikiantis daug negirdėtų istorinių faktų, nuskaidrinantis kitokią istorinę realybę. Anne Rice nemažai išmano apie muziką, sočiai žarsto įvairius terminus, bet juos paaiškina žmonių suprantama kalba. Rice nevengia erotikos, na kokios ten erotikos, tai beveik pornografiniai intarpai. Sodomos ir Gomoros tragediją, meilė tarp tų pačių lyčių, ilgai nenutrūkstantys poligaminiai santykiai, Rice pasakoja be skrupulų ir nepateikia savo asmeninio vertinimo. Susitelkdama į kastratų gyvenimą, Rice perteikia kastruoto žmogaus jauseną, jų kūno proporcijų „didybę“ ir „išsigimimą“, kadangi negaminantis testosteronui, berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, kone „šaltais“ monstrais, ateiviais. Visą gyvenimą jie jautė nepasotinamą sekso alkį, už kurio, mano akimis, slepiasi meilės, saugumo perdėtas troškimas.

Knygoje esama triuškinamos įtampos, ją pajutau skaitydamas ir įsijausdamas į operos tuometinių grandų konkuravimą. Prisiekiu, kad skaitydami šią knygą, kartu bijosite lipti ant scenos su knygos herojais, jausite perdėtą scenos baimę, nebūsite užtikrinti herojaus stebuklingai vertinamu balsu. Šią knygą rekomenduoju skaityti tada, kai atsiranda daugiau laiko (galbūt vasaros metu), nes romanas nėra tas, kuris „susivalgo“ per dieną ar vieną naktį. Sakau, jame rasite: intrigos, aistrų, sekso (kuris, tikriausiai, toks, koks yra pavaizduotas knygoje, bus nepriimtinas), rasite istorijos, Venecijos, skausmo, vidutiniškų apmąstymų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anglas ligonis" / "The English Patient"

Sveiki visi,

Labai džiaugiuosi pagaliau pamatęs nuostabų filmą - „Anglas ligonis“ (The English Patient) (1996 m.). Šis filmas tikriausiai jau neabejotina klasika, kažkada susišlavęs net devynis Oskarus. Net gėda prisipažinti, jog anksčiau šio filmo nemačiau. Nebijokite žiūrėti senus, laiko patikrintus filmus, nes šių dienų kinas tikrai nėra dar pranokęs klasikos. „Anglas ligonis“ tik įrodo, jog filmai nesensta, sensta tik žmonės ir jų suvokimas.

„Anglas ligonis“ – tai stiprus pasakojimas, stiprus režisūrinis užmojis sukurti gerą filmą. Pastarasis pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą. Filmas tikrai nėra lengvas kąsnelis, beveik trijų valandų trukmės, gera aktorių vaidyba ir intriguojanti meilės istorija leidžia visiškai atsipalaiduoti ir įsijausti į filmo siužetą. Filme taip pat šmėžuoja gražūs vaizdai, karšta dykuma, oranžinis smėlis, dykumų klajoklių skurdūs namai ir miesteliai.

Filmas apima mūsų konkretų istorinį laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą, pastarasis vyko ne tik įsiplieskusioje Europoje, bet ir toli dykumoje. Filme yra visko: subtilių meilės žaidimų, erotikos, šiurpių karo vaizdų. Filmas perteikia natūralią gyvenimišką patirtį, bet kartu jis yra ir poetizuotas, susentimentalintas. Sentimentalizmą puikiai perteikia gera muzika, garsiai išreikštos mintys apie meilę, mirtį, baimę ir drąsą. Filmas patiks tiems, kuriems patiko filmas „Australija“, „Šaltasis kalnas“, „Amelija“ ir t.t.

Nežinau kaip knyga, bet įtariu, jog ši ekranizacija visai nebloga. Filmas apie neblėstančią meilę su nelabai linksma pabaiga, kuri pareikalauja iš žmogaus gero emocinio kalibro. Sakau ir sakysiu, jog išties negaila laiko tokiam geram filmui kaip „Anglas ligonis“.

Jūsų Maištinga Siela

Ateivis mano skype'je

Sveiki,

Vakar kaip tyčia per skype susirašiau su ateiviu. Nežinau, kaip jis atsidūrė mano kontaktuose, juk ateiviai daug ką gali padaryti. Paklausiau iš kokios jis planetos, o jis man sako – iš Seimo. Ne, ne seimo, o Seilių planetos, kur daug lojama ir mažai dirbama. Jis man pradėjo porinti apie tai, kad gyvenimas yra gražus, nuostabus ir puikus. Aš ir pats tai žinojau, nieko naujo naujasis kosmoso gyventojas nepapasakojo, bet kad tas gyvenimas nė iš tolo nėra gražus. Sakau, kad ir negražus nėra. Iš tikrųjų net nežinau koks jis, niekada nemažiau Gyvenime, nemažiau nei jo nuotraukos, nei dar kokio atvaizdo. Taip, aš mėgstu vertinti dalykus tik juos matydamas, o dar labiau mėgstu vertinti tai, ko negaliu nei pamatyti, nei suprasti. Juk tai lengviausia. Nesupranti, vadinasi, blogas.

Jeigu mano skype‘s ateivis būtų netyčia išlindęs iš monitoriaus, kas visai panašu, kad įmanoma, būčiau čiupęs fotoaparatą ir būtinai su juo nusifotografavęs. Ne šiaip sau, ne atminčiai, o dėl įrodymo, kad tikrai mačiau ateivį. Žmonėms reikia įrodymų, ką aš žmonėms nesąmones pasakosiu? Jie netikės, tol, kol nepamatys įrodymų. Bet kartais, kaip žinia, neužtenka net įrodymų, žmonės netiki net tik tuo ko nėra, jie netiki ir tuo, kas egzistuoja. Jie tiki tik tai, ką turi savo galvoje, tiki tik tuo, kas jiems duoda naudos. Tai pats natūraliausias būdas apsaugoti save, sako man ateivis per skype. Na ir gerai, sakau jam, o kas čia blogo? Ateivis šypsosi.

Pasakojau, kaip dar tais laikais, kai www.one.lt buvo mirtinai populiarus, net populiaresnis už facebook‘ą, atėjo į mano anketą tokia nuotrauka (tipo įvertinti), mergina plikais papais, o po nuotrauka parašyta: „ne erotika“. Ateivis atsiuntė „žvengą“. Suprask, papai ne erotika ir gink Dieve ne pornografija. Dar kartą įsitikinau, kad realybę kuria pats žmogus. Jei žmogus tiki, kad pliki papai yra ne erotika ir ne pornografija, bet, švelniai tariant, „Ievos kostiumėlis“, tai vadinasi, tokia ir yra tiesa. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ateivis susimąstė, švystelėjo: „o ką, ar melas gali būti tiesa?“. Žinoma, sakau jam, juk 99 procentų melo tampa tiesa, jeigu juo patiki ir vadovaujiesi. Mano naujasis draugelis staiga dingo, regis, toks faktas „išinstalino“ visą jo skype, o gal net susprogdino kompiuteris.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas : "4 - asis lygmuo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „4 – asis lygmuo“ (The fourth kind) (2009 m.). Tai siaubo ir mistikos žanro filmas. Lietuvos vadinamieji kino kritikai jau šį filmą spėjo nuteisti, kad jame įžvelgia pernelyg daug bandymų įtikinti žmones. Velniai rautų, man jis tuo ir patiko, kad įtikina, manau, kiekvieno siaubo filmo tikslas ir yra įtikinti žiūrovą, įsijausti.

Šis filmas patiks visiems, kuriems patiko „Paranormalus aktyvumas“, po pastarojo kelias naktis negalėjau ramiai miegoti. Man patinka siaubo filmai, kuriuose nėra skerdynių ir nesveiko pasitenkinimo žmonių kankinimo vaizdinių. „Ketvirtasis lygmuo“ yra pasakojimas apie ateivius. Filmas dviprasmiškas, iš vienos pusės jis turi ir dokumentinių, tikrų faktų bruožų ir iš kitos tai vaidybinis filmas. Į filmą įtraukta tikros istorijos, tikri šokiruojantys faktai ir tikras ateivių pagrobtos ir iškamuotos moters interviu su psichologu. Pasakojimas išties įtikina, aišku, nebloga ir meninė pusė, šmėžuoja gražūs Aliaskos gamtos vaizdai, kas iš tikrųjų taip retai pasitaiko siaubo filmuose. Motyvuota ir psichologinė pusė. Primaną siaubo filmus „Byla 39“, „Našlaitė“, „Dėžė“.

Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji ukrainiečių kilmės aktorė Milla Jovovich. Pasirodo Milla nė iš tolo neketina grįžti prie Žanos d‘Arc vaidmenų ir mieliau renkasi siaubo žanro vaidmenis. Nepaisant to, ji viena iš mano mėgstamiausių amerikiečių aktorių, o jos vaidmuo „Ketvirtajame lygmenyje“ taip pat įdomus. O jau tos didelės šviesios akys, tai niam niam...

Manau, filmas patiks daugeliui šio žanrų mėgėjų, visiems, kas be išimties domisi ufonautais, NSO statistika ir faktais. Kas žino, gal ir pas jus naktį ateina ateiviai, tik tu jų negali prisiminti ir tik tai palikta netyčia beįrašinėjanti juostelė gali palikti liudijimą, jog naktį kažkas su tavimi vyksta.

Jūsų Maištinga Siela

Savaitgalis prie ežerų!

Nauotr.: Baltieji Lakajai

Sveiki visi,

Kaip Jūs begyvenat? Tikiuosi, kad gerai ir ši vasara dar ilgai neišblės iš atminties per ateinančią žiemą. Aš tai galiu pasidžiaugti, jog manoji vasara eina tik geryn. Atostogos suplanuotos tokios, kokių ir norėjau. Per ilgąjį savaitgalį teko pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus ir pakeliauti po Aukštaitiją. Aišku, tai buvo nuostabu, kadangi visai neblogai esu apsipratęs su Žemaitijos kraštovaizdžiu, tai Aukštaitija buvo visai kas kita, netgi egzotika. Iš dalies tokie patys dulkėti vieškeliai, tokia pati žolė ir medžiai tik miestelių parduotuvėlėse, pvz.: Inturkėje kalbama ne žemaitiškai, bet paprasta bendrine kalba.

Pirmąją dieną teko pabūti beveik šalia Vilniaus Skarbelelio (Skarbelelis) ežerą. Aišku, prie šio ežerėlio praleidome visą dieną, buvo nuostabus oras, tik nuošalaus ežero vanduo buvo nepaprastai rudas, netgi bauginančiai juodas. Taip tikriausiai yra nuo neatsinaujinančių vandens telkinių, vanduo užsilikęs nuo ledynmečio laikų, išgraužtas ledynmečio luito, o vanduo pajuodęs dėl medžių šaknų ir nuolat į jį bekrentančių pūvančių lapų. Tikrai nelabai jauku jame maudytis, o dar kai aptikome nuostabiai riebias dideles dėles, tai iš vis mažai kas drįso į šį vandenį lipti, todėl saugojomės plaukiodami ant pripučiamo čiužinio. Ežerėlis pasirodo nesąs toks didelis, todėl su malonumu jį patyrinėjau. Išties Aukštaitijoje daug pušų, daug samanų ir mažai tikros žolės miškuose, ne taip, kaip pas mus Žemaitijoje.

Kitą dieną jau susiruošėme su palapinėmis ir nakvyne į Aukštaitijos ežerą, tiesa, nežinojome į kurį, teko ilgai maklinėti vieškeliais, aplankyti devynias galybes ežerų, kol galiausiai suradome savo ežerėlį Baltuosius Lakajus. Teko pabuvoti Švenčionių rajone ir beveik įsikurti prie ežero, bet mums nelabai patiko Pailgio ežero vanduo, o ir gerąsias vietas kažkodėl savavališkai pasisavino kažkokie poilsio namai. Būtų mano dėka, niekada neprivatizuočiau jokių didesnių vandens telkinių, jie priklauso visiems žmonėms, todėl per Inturkę, Joniškį keliuku patraukėme į Molėtų rajoną, ten ežerų už kiekvieno vingio. Apsistojome prie Baltųjų Lakajų. Tai nepaprasto grožio vieta su smėlėtais skardžiais, senomis pušimis ir skaidžiu vandeniu. Ten praleidome nemažai laiko – su nakvyne ir naktiniais laužais. Buvo smagu pasimaudyti tokiame skaidriame vandenyje, aišku, baugino ežero gylis, bet tai nebaisu. Šis ežeras iš tikrųjų įspūdingas, tęsiasi net 8 kilometrus, o didžiausias jo gylis siekia net 45 metrus. Žmonės ten žvejoja, plaukioja valtimis, kaip išmanydami „brūžina“ ežerą savo užpakaliais. Šis ežeras taip pat susiformavo per ledynmetį, bet į jį įteka ne viena upė, todėl vanduo nuolat atsinaujina, jame gausu žuvų ir salų.

Aišku, buvo smagu pamedituoti saulei leidžiantis, saulei tekant, tas ežero bangavimas ir visa kitą iš tikrųjų teikia gamtinės pirmapradės jėgos, kurios taip kartais pasigendu mieste. O jau laužo naktinio tai iš vis buvau pasiilgęs. Gyva ugnis tai čia jums ne kokia sintetinė medžiaga aplieta degiu skysčiu, tai natūralus patrešęs medis, kurį ryja gyva ugnis, į kurią negalima nežiūrėti ir nesimėgauti. Aišku, mus ryte rijo uodai, tie kraujasiurbiai taip puolė, kad net baisu apsakyti, tik prie ugnies galėjai būti ramus. O štai šlaitai raudonuote raudonavo žemuogėm, šių gėrybių galėjai ryti saujomis, aišku, tik atsargiai, nes niekada negali būti tikras kas ir kur atliko savo gamtinius reikalus. Bet visgi... Miegas palapinėje mane pribaigė, miegojau blogai, į palapinę pribėgo šlapių skruzdžių, naktį atėjo liūtis, palapinių brezentas sušlapo, bet ir mes savo noru vaikščiojom po lietų, bet visgi nepaisant visko, buvo smagu ir vėl paragauti gamtos ir garsiuosius Aukštaitijos ežerus. Na, o dabar manęs laukia savaitė kelionė prie jūros, iš pastarosios tikiuosi visiško atsipalaidavimo, meditacijų prie saulėlydžių, gražių eilėraščių, knygos skaitymo, smėlio, saulės, bangų ir vandens. To linkiu ir Jums.

Jūsų Maištinga Siela