2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Knyga: Fiodoras Dostojevskis "Idiotas"


Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „knygos“ svečiuojasi Fiodoras Dostojevskis. Tikriausiai visi, kurie baigė vidurinę, yra susidūrę su šiuo autoriumi. Teko ir man mokyklos laikais skaityti „Nusikaltimo ir bausmės“ ištraukas. Nepatiko! Pasirodė per daug manieringos, pernelyg detalizuotos, ištęstos scenos, kurios puslapiais nusidriekia prarydamos siužetą. Kad ir kaip ten bebūtų, šiemet rimtai pasiryžau kitaip pažvelgti ir prisiliesti prie Dostojevskio, žymiausio ruso klasiko kūrėjų. Ilgai dvejojau, kurį kūrinį visgi man pasirinkti: „Nusikaltimas ir bausmė“, ar netikėtai mane sudominusį „Idiotą“. Galiausiai pasidomėjau žmonių, kurie skaitė šio autoriaus kūrinius ir išsirinkau „Idiotą“.

Šis didžiulis Dostojevskio romanas pasirodė nepaprastai sultingas. Tenka pripažinti, kad buvo verta perskaityti ir pakeisti nuomonę. Nežinau, ar verta traukti Dostojevskį į mokyklinę programą, šis autorius tokio amžiaus pasirodo pernelyg sudėtingas. Tais laikais tikrai nesupratau Dostojevskio, pasirodė muilo opera su intrigėlėmis, tačiau nieko panašaus, nes kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Nežinau kaip kiti kūriniai, bet „Idiotas“ nuo pat pirmo puslapio patraukė savo autentiška rusiška dvasia, panašią jaučiau skaitydamas ir Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. 19 amžius, Rusija, traukinių ir tolimų kelionių era, kada žmonės tiesiog susipažįsta vagonuose, kai už lango miglose paskendusios šalys. Nereali ir plati erdvė. „Idiote“ autorius nepaprastai efektingai atskleidžia 19 amžiaus Rusijos socialinius lygmenis. Gal tik dabar mes dejuojame, kad čia turtingi, o čia vargšai, tuomet socialiniai luomai buvo nepaprastai ryškūs. Buvo visai nesunku priprasti prie aptakaus Dostojevskio teksto, tų visų manieringų būtinų tuometinių etiketų. Knygoje nemažai ryškių dialogų, kurių tekstas perkrautas įvairiais mandagumo įterpiniais, kad net juokinga darosi pagalvojus, jog staiga vėl sugrįžtu tie laikai ir taip neišpasakytai manieringai imtume kalbėti vieni su kitais. Aišku, tai buvo aukštesniuose socialinėse sluoksniuose.

Siužetas gan paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Iš tikrųjų įsitikinau, kad Dostojevskis turi daug psichologinių motyvų, jo veikėjų charakteriai nepaprastai įvairūs: beprotė Nastasja Filipovna, idiotu laikomas kunigaikštis Myškinas, aistringasis Rogožinas, padlaižys Lebedevas, džiovininkas ir inkštėjas Ipolitas, kaprizingoji Aglaja ir t.t. Visi šie veikėjai beveik 700 puslapių romane su neįtikėtinai smulkiomis raidytėmis tampa tarsi šeima. Žmogiškųjų santykių realizavimas, mąstymas, intrigos, atvirumas ir kiti dalykai tiesiog nulipdo nepaprastai įtaigų psichologinį tinklą. Paprastas dialogas apie tarkim Šveicariją ar Prancūzijoje matytą mirties bausmę per dešimt puslapių, gali nereikšti nieko, tačiau viskas vyksta, iš pirmo žvilgsnio, už tuščių žodžių, čia svarbu viskas: reakcija, veido spalva, akių žvilgsnis, šypsena. Visos detalės išduoda paslėptą žmogaus tikrąją nuomonę.

Dostojevskis sukuria, sakyčiau, vieną įdomiausių personažų idiotą kunigaikštį Myškiną. Tikriausiai, kas skaitė ir domėjosi romano interpretacijomis, rodo be galo daug ir plačių variantų, aiškinančių Myškino charakterio tipą. Kartais idiotu laikomas žmogus yra nepaprastai protingas, nors iš tikro toks gali ir nebūti. Romanas parodo, kaip visi pasitiki idiotu, linkę jam atskleisti savo paslaptis, bet juk jis idiotas, dėl to ir užsitarnauja nuoširdumo. Myškinas atrodo nepaprastai naivus, jis tarsi patiklus kūdikis, kuris mėgsta vaikus, tačiau per savo atviraširdiškumą sugeba įsivelti į meilės keturkampius. Na, nebūtų rusų klasika, jei kas nors pabaigoje nemirtų, nenusižudytų, neišprotėtų ar kam nors nesibaigtų tragiškai. (Prisimenant Levą Tolstojų).

Pirmą kartą teko susidurti su tokia keista sakinių konstrukcija, sudėtinga skyryba. Pranas Povilaitis, vertęs šį kūrinį, nepaprastai pasidarbavo perteikdamas rusišką audinį. Aišku, vertimas ir lieka vertimu. Daugelis tvirtina, kad rusų klasikus reikia skaityti tik originalų kalba. Bet negi dabar dėl vienos knygos mokysies užsienio kalbos, kai prieš akis laukia dar milijonai knygų, kurių reikia perskaityti. Gaila, kad negyvenam ilgiau, gal ir verta būtų.

O šiaip knygą rekomenduoju visiems, kurie pavargo nuo postmodernizmo. Atsigręžiant į klasikų kūrinius ir paskaitant „Idiotą“, pasidaro balansas tarp knygų srauto, galiausiai, reikia visko žinoti po truputį, negu nieko. Nesigailiu skaitęs Dostojevskio „Idioto“. Galbūt vietomis pasirodė persistengta, ištęsta, būtų galima apsieti be reikalingų scenų, tačiau yra kaip yra ir nieko nepakeisi. Knyga remiasi į romantizmo ištakas, į praėjusio 18 amžiaus susiklosčiusias literatūrines tendencijas, aišku, Dostojevskis sukūrė naują psichologinį mechanizmą, kuris pranoksta tuščius aristokratų tauškalus apie meilužes tarnaites ir t.t., kurie Europoje jau buvo gerokai pabodę. Na, bet geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Ką tik per 2-rą tv programą pažiūrėjau rusų tv filmo Idiotas pirmąją dalį. Labai patiko, bet, manau, kad nesulietuvintą būtų žymiai geriau žiūrėti... Labai miela knygos recenzija... Jus užtikau, ieškodama pasisakymų apie filmą...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pries diena pradejau klausyti audioknyga "Idiotas" pradejau tik smalsumo vedama issiaiskinti, kodel mokykloje taip privestinai ilgai ja bruko skaityti? (tuomet maistavau - neskaiciau, nes tik pradejus skaityti - absoliutus kledesys pasirode... )
    Dabar klausau ir zvaziuosi kiekvienu sakiniu, nors pradzioje sunku buvo suprasti minti.
    Visiskai pritariu, kad traikti i mokykline programa per anksti, del sudetingo tekslo ir ilgu aprasymu.
    Bet siandien po 20 metu po mokyklos - jeigu atidejiojate, neskaitete - rekomenduoju!

    AtsakytiPanaikinti