Filmas: "Dabar yra gerai" / "Now Is Good"

Sveiki visi,

Šįkart keliauju į britiško kino zoną ir noriu pakomentuoti ir pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Ol Parker darbą „Dabar yra gerai“ (galima versti tiesiog „Dabar gerai“) (Now Is Good) (2012 m.). Filmo premjera vyko rugpjūčio mėnesį Airijoje ir tai antrasis anglų režisieriaus Ol Parker pilnametražis darbas, anksčiau jis buvo sukūręs „Įsivaizduok mane ir save“ (2005 m.). Tai totaliai skirtingas jo darbas beveik visame kame, nuo lesbietiškų pasakojimų perėjo prie knygos ekranizacijos apie merginą, sergančią ketverius metus vėžiu ir, žinoma, meilės istorija. Na, tikriausiai kiekvienas esame matęs bent vieną šia tema susijusį filmą, o jų pasaulyje apstu kaip žvyro. Iš tikro būčiau šios juostos net neklibinęs, tačiau norėjau pamatyti Dakotos Fanning debiutą nekomerciniame kine, nes ši „išpenėta“ Holivudo žvaigždutė nusprendė spjauti į Holivudo dėmesį ir surizikuoti mažo biudžeto filme, pati sako, jog ši patirtis buvo jai įdomi ir į naudą.

„Dabar yra gerai“ iš esmės nieko nesiskiria nuo daugelių filmų apie merginą sergančia vėžiu. Pilna sentimentalumo, siužetas pakankamai vidutiniškas, gal ne toks sudėtingas ir įmantrus emociniais aspektais ir problematika kaip „Mano sesers globėjas“, tačiau tikrai patiks tiems filmų fanams kaip „Padaužos“, „Paskutinė daina“, „Ruduo Niujorke“, „Užrašų knygutė“, „Įsimintinas kelias“, „Namas“ ir ištisa virtinė panašių filmų į tai, bet toli gražu neprilygsta filmui „Mano gyvenimas be manęs“. Ilgai stebiu Dakotos Fanning karjerą ir galiu pasakyti, kad visada vaidinti „vėžininkę“ nėra lengva – čia mažai charizmo, turi vaikščioti papilkusi, nuobodoka, graudulinga ir panašiai, todėl šis Dakotai vaidmuo buvo kartu ir iššūkis, tačiau negaliu pasakyti, kad mane šis filmas itin sužavėjo, turiu galvoje, šios žvaigždutės, o dabar jau žvaigždės vaidyba, nors didelių priekaištų irgi neturiu, sakyčiau, vidutinis darbas jos karjeroje ir tikrai neprastas...

Na, siužetas rutuliojasi graudulingai, daug sentimentų, noro gyventi, nesutarimai šeimoje, kraujas, ašaros, apsikabinimai, svajonės, norų sąrašai – viskas kaip ir standartiniame filme apie meilę, užgimusią ligos įkarštyje, kuriai lemta gyvuoti taip trumpai... Taip, patiko pasižiūrėjimui, savo asmeniniams pagraudenimams, tačiau neslepiu, kad tikėjausi iš filmo kažko daugiau, gal iš režisūros, gal kažkokio kitokio kalbėjimo šia tema, kaip tai bandė daryti filmas „Padaužos“ – žaisti, o ne svajoti ir graudentis iki paskutiniosios. Ir tas perdėtas saldumo vaizdavimas, kai žmogus miršta, paišomi perdėtai gražūs sapnai, nors realybėje žmogus raitosi iš skausmo. Žinote, pasakysiu atvirai, kad nebeužtenka tokiais filmais manęs sugraudinti, reikia pjauti per nervą, įtikinti, pasiūlyti kažką naujo, tiesiog dabar visame tame „sirgulingų“ filmų virtinėje šis filmas tiesiog nebeišsiskiria niekuo... Bet neabejoju, kad atsiras tokių, kurie sakys: „Tai geriausia, ką esu matę, arba – įtraukiu jį į savo top 10 geriausiųjų.“ Ir šis filmas tikrai kai kam vertas būti pačiu geriausiu, tačiau ne man.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela