Sveiki,
Po vakar matytos aistringosios „Anos Kareninos“, pasinėriau į visai kitą 19
amžių – iš Rusijos į Airiją ir pamačiau kolumbiečio režisieriaus Rodrigo Garcia
biografinę dramą „Albertas Nobsas“ (Albert Nobbs) (2011 m.). Na, šio
režisieriaus kitą dramą „Motina ir vaikas“ vis rūdija mano sąrašuose ir niekaip
„nesuvartojamas“, bet štai išpuolė „Albertas Nobsas“ – įdomus pasakojimas apie
Airijoje realiai egzistavusį Albertą Nobsą, moterį, kuri apsimetė vyru, kad
galėtų dirbti padavėju viešbučiuose. Žinote, po „Transamerikos“ ir stulbinamos
F. Huffman vaidmens, galvojau, kad jau niekas neprilygs kine, kuris pasakotų
apie transeksualumą. Žinoma, šie du filmai yra labai skirtingi tiek
istorijomis, tiek nagrinėjant šią seksualumo problemą.
„Albertas Nobsas“ yra be galo sudėtingas personažas, į kurį įsilieja tiek
dvasiniai, tiek socialiniai niuansai, nulemiantys jos-jo sprendimus būti tuo,
kas yra. Po seanso galvoje ėmiau apžiūrinėti Nobsą ir svarstyti, ar jis elgėsi
teisingai, ar kvailai, ar dar kažkaip. Kas jis yra? Užsislaptinusi lesbietė? Transeksualumas
jam patiko, ar tik buvo būtinybė, norint išgyventi? Ar ji, jei Helena būtų
atsakiusi į jo jausmus, būtų likęs vyru? Labai tokių pasvarstymų, kurie kyla iš
to, kad Albertas Nobsas buvo melancholiškas, lėtas, mąslus su didelėmis
svajonėmis, tad kai kam šis personažas gali atrodyti monotoniškas ir pernelyg
statiškas, bet man jis buvo įdomus, įdomi buvo ir 19 amžiaus Airija,
aristokratiškos manieros, požiūriai į padavėjus, darbininkų klasę – šiuo atveju
neturiu priekaištų, nors pats ir nežinau, kokia ta Airija, Dublinas 19 amžiuje,
bet prisimenu Džoiso raštus ir man pasirodė tai artima, ką pamačiau filme. Beje,
labai patiko filmo finalas, toks gražus, subtilus ir truputį netikėtas, kaip
visgi svajonės gali išsipildyti per kitus žmones.
Na, o šiaip džiaugiuosi, kad režisieriui pavyko į filmą pasikviesti jaunąją
Mia Wasikowska, kuri man be galo patinka ir jaučiu, kad ateityje ji mums savo
vaidmenimis pateiks ne vieną staigmeną. Čia vėl matau iš „Anos Kareninos“
atbildėjusį Aaron Taylor – Johanson‘ą, kurį paskutiniuoju metu vis matau ir
matau, o kuo daugiau matau, tuo labiau jis man patinka, nes kaskart atrodo vis
kitoks ir kitoks. Žinoma, šio filmo puošmena yra Glenn Close, suvaidinusi
Albertą Nobsą ir susišlavusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir
nominaciją į „Oskarus“ kaip geriausia aktorė. Šioje juostoje Glenn Close išties
buvo nuostabi, buvo įdomi ir jai labai tiko būti vyru – taiklus režisieriaus
pasirinkimas, juolab kad G. Close mes įpratę prisiminti kaip siaubūnę iš „101
dalmatinų“. Žodžiu, aktorių trijulė man labai patiko, prie kurių dar pridėčiau
išskirtinį antraplanį vaidmenį sukūrusią Maria Doyle Kennedy. Pasakysiu taip:
jeigu jus sudomino ši istorija, tai skatinu pažiūrėti, nes geri aktoriai ir
taip jau garantuoja pasigėrėjimą geru meniniu filmu.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
Jūsų Maištinga Siela
Kaip tik neseniau žiūrėjau šį filmą. Man labai patiko, įdomi istorija.
AtsakytiPanaikinti