25.
Liūdnos smaragdų plantacijos Atlantidoje – išminčiai ilsisi
atsirėmę į kolonas ir jaučia, kaip pamažu vaiduoklis vanduo semia jautrias čiurnas
ir pasaulis grimzta lyg besigerianti kempinė.
Ieškočiau tavęs tarp observatorijų, senų išminties knygų,
bet kam? Kam tavo stabas, Dieve, kai viskas iškastruota ir siela išspausta lyg
aliejus iš audinių, kai švinas paverstas auksu, o mirtingumas nemirtingumu? Kam
tu, jei paslaptis mes žinom ir tu žinai, kad žinojimas nė per nago juodymą
nepalengvina vilko valandų?
Tik smaragdai, lyg užtemimai tankioje žolėje palei pat
pažemę – tokios naktys, kai juodžemiais slenka laikas, uždarydamas
atsidariusius vilties kurmiarausius atgal į branduolių lukštus ateinantiems iš
medžių. Naktys, kai sėdi ir grimzti susitaikęs su praradimais į jūrą, naktys,
kai nežinai, ar dėl to liūdna, ar vis vien.
Jūsų Maištinga Siela
Puikai parinkta "nuotrauka "(šauniai sukurta!!!) Jūsų pąmastymams :Atlantida.Susitaikymas.
AtsakytiPanaikintiČia , tikriausiai, visas ciklas pamąstymų.
Tinka man čia mintis ,kad "žinojimas nė per nago juodymą nepalengvina vilko valandų."
:)"užkabino " Jūsų rašymai,gal , ateityje , bus artimesni ir labiau suprantami :)
Sėkmės!
LACRIMA HELIADAE