Sveiki, kinomanai,
Šiaip esu Woody Allen gerbėjas, teko matyti keletą jo filmų, sukurtų
šešerių metų bėgyje, tačiau labiausiai mane nustebino filmas „Vidurnaktis
Paryžiuje“ (Midnight in Paris) (2011 m.). Na, šis filmas man parodė, kodėl
daugelis kino gurmanų taip pamišę dėl šio režisieriaus – yra dėl ko! „Vidurnaktis
Paryžiuje“ yra ko gero vienas geriausių Allen‘o darbų per visą karjerą, nors
nežinau, visų nematęs, tačiau stebėdamas kritikų atsiliepimus ir žiūrovų
reakcijas, galiu tvirtinti, kad režisieriai perkopę 60 ir daugiau metų, vis dar
gali sukurti šedevrus!
„Vidurnaktis Paryžiuje“, manding, buvo kažkas nuostabaus. Aišku, filmas
prasideda kaip ir daugeli filmų Paryžiuje – rodant šio miesto grožybes ir
spalvas, tačiau labiausiai stebina ne Paryžiaus grožis, kad jis gražus ir nuostabus,
tą žino kiekvienas, bet filmo scenarijus! Magiškas, mistinis scenarijus buvo
išties netikėtas, nors Allen‘as nevengia magiško realizmo apraiškų, prisimenant
„Aleksandros prakeiksmą“ (2007). Kelionės laike į Paryžiaus kaip skirtingas
epochas atrodytų šiek tiek iš fantastinio kino srities, tačiau tik ne šiame
filme, kuriame kelionės yra tik daugiasluoksnio Paryžiaus ir romantikos
sostinės atskleidimo būdas. O ir filmo personažų likimus sprendžia ne jie, ir
ne jie pasirenka, ką mylėti ir ko nekęsti, ką palikti ir ką atrasti, bet
Paryžius, kuris šiame filme ir yra pagrindinis personažas.
Žinoma, aktorių kolektyvas kaip visada stebina savo gausiu žinomumo
spektru. Filme pasirodo devynios galybės žvaigždžių, kurie suvaidina
epizodinius vaidmenis, nereikalaudami išskirtinumo – buvusio prezidento žmona
ir dainininkė Carla Bruni, Rachel McAdams, Owen Wilson, Marion Cotillard, Kathy
Bates ir kt.
Žavus, išraiškingas, paprastas nepaprastume, mielas ir jaukus filmas ir kas
be ko labai alaniškas. Subtilūs ir
taiklūs dialogai užburia, garso takelis spinduliuoja prancūziška dvasia, o
personažų naivumas ir išmintis malasi kaip girnos, sukurdamos įdomius
charakterius, tokius kartais artimus mums patiems. Viena iš įsimintiniausių
frazių: „Nostalgija – tai dabartinės
realybės neigimas.“ Gal ir neigimas, gal ir ne, bet mes leidžiamės į
dabarties Paryžių, į 1920 ir 1890 – uosius su galimybe pajausti ir pasimokyti
mylėti ne tik praeitį, bet ir dabarties grožį.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 81/100
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą