Sveiki, kinomanai,
Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wook darbas „Stokeriai“
(Stoker) (2013) nustebino visomis prasmėmis. Režisierius jau seniai garsėjo
savo beprotiškai darbais (Senis) (2003), „Ponios kerštas“ (2005) bei „Troškulys“
(2009), kurį, beje, kaip ir „Stokerius“ rodė per „Kino pavasarį“. Tiesą sakant,
„Senio“ iš vis negalėjau žiūrėti, nes taip nepatiko, taip atmestinai lindo į
galvą, kad atvipo žiaunos ir išjungiau po 40 minučių kankynės. Su „Troškuliu“
buvo kitaip, jis manęs nesužavėjo, bet naujas žvilgsnis į vampyrus ir
tragikomiškos situacijos man padarė šiokį tokį įspūdį. Na, ir šiemet, „Stokeriai“
trenkia kaip su šlapiu skuduru, kad net sunku atsigauti. Režisierius kuria
šįkart anglų kalba ir pasitelkia mums artimesnį aktorių žvaigždyną.
Patiko! Labai patiko! Nors filmas sulaukė įvairių atsiliepimų ir buvo giriamas
ir kartu peikiamas, man jis suėjo kaip heroinas narkomanui. Užburiantis garso
takelis, kadrų žaismė, paslaptingi herojai, kurie truputį primena kraupiąją „Adamsų
šeimynėlę“ ir namų aplinka, detalės. Nuostabus operatoriaus darbas, o kadrai,
šmėžuojantys tai pirmyn, tai atgal truputį priminė filmą „Gyvybės medis“
(2011). Taip, filmas yra pilnas kontrastų, paradoksų ir neturi nieko bendro su
realybe, sakyčiau, netgi truputį „neša“ į Tarantino darbus. Smurto estetika,
kitaip ir nepavadinsi šios dramos stipriąją pusę, kuri smogia savo neįtikinama
ir kartu labai įtikinama emocija – nerimu. O kuo gi viskas pasibaigs? Žinoma,
erotinė-psichologinė drama taip pat vystosi, tik ji ne tokia įprasta mūsų
akims, kadangi ji labiau metafizinė, susilydžiusi su Indijos (akrt. Mia
Wasikowska) pasąmonės gelmėmis. Žinoma, kad kai kuriems ši juosta turėtų
sukelti žaibišką atmetimo reakciją arba tiesiog, kaip ir man, atimti žadą, kaip
galima stilingai, gražiai, beprotiškai išmėsinėti ir iš naujo susiūti mūsų realybę.
Vieniems tai bus iškrypusi ir tamsi juosta apie neįmanomą patologinę meilę, o
kitiems – tai simbolinis teatro šokis, kur desakralizuotomis vertybės, bet
paliktais nepaaiškinamai ir sunkiai suvokiamais išlukštentais veiksmais,
pripildytais nerimo švino.
Dvi australės Nicole Kidman ir Mia Wasikowska sukuria keistus ir šaltus
motinos bei dukters santykius, kurie susipriešina seksualumo lenktynėse. Šaltos,
plieninės ir todėl nuostabios! Bet per vis labiausiai žiūrovą gąsdina Čiarlio
personažas, sukurtas britų aktoriaus Matthew Goode, kuris beveik kaip Stokerio „Drakula“
užvaldo dviejų moterų mintis, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi,
išskyrus kraupią jauseną, kad tuojau kažkas nutiks labai blogo.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 58/100
Interviu su aktoriais:
Jūsų Maištinga Siela
Pritariu 100%, net keista, kaip tiksliai nuomonės sutapo.
AtsakytiPanaikinti