Sveiki, kino gerbėjai,
Vėl grįžtu prie David Lynch kūrybos ir šįkart pamačiau jo kitą juostą
pavadinimu „Mėlynas aksomas“ (angl. Blue Velvet) (1986). Nors filmas
ganėtinai senas, tačiau jis priklauso, mano manymu, prie tos prabos, kurie
nesensta ir išlaiko ilgalaikę meninę vertę, tokį filmą galėsime žiūrėti ir po
50 metų, tačiau jis vis tiek bus geras, įtraukiantis, įdomus.
Po „Malholando kelio“ D. Lynčas man pasirodė įdomus, ekspresyvus
režisierius, turintis savitą skonį, braižą. „Mėlynas aksomas“ laikosi panašių
principų – kriminalinė linija, seksas, smurtas, veikėjai su pakrikusiais
nervais, įvestas tam tikras iracionalumas, kuris ir baugina, ir įtraukia į
istoriją. „Mėlynas aksomas“ iš pradžių, bent jau pirmąsias 25 minutes žiūrėjosi
gana sudėtingai, lyg ir mezgėsi kažkokia nupjautos ausies istorija, tačiau kai
pasirodė aktorė Isabella Rossellini ir jos personažas Doroti – viskas stojo į
savas vėžias. Ta stena, kai Džefris stebi prievartaujamą Doroti iš spintos,
buvo tokia užvaldanti, kad net praradau amą.
„Mėlynas aksomas“ – tai intelektualinis filmas, kuris gal ne visiems tiks
ir patiks, tačiau man paliko kuo geriausius įspūdžius. Puiki vaidyba. Buvo
keista matyti „Nusivylusių namų šeimininkių“ žvaigždę Kyle MacLachlan tokį
jauną ir judrų, mąslų. Jo personažas gana keistas. Beveik visi personažai buvo
ryškūs, nešantys savo žinią, energetiką, pasaulį, todėl labai įtikinami ir kai
kurie labai keisti, iki galo neįminami, todėl filmas tapo tik dar įdomesnis. Rekomenduoju kriminalinių dramų gerbėjams ir,
žinoma, kino gurmanams.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą