Sveiki, knygų
skaitytojai,
Vos tik 2013 metais
pasirodė vienas naujausių Jaroslavo Melniko romanų pavadinimu Maša, arba postfašizmas, jau žinojau,
kad anksčiau ar vėliau ši knyga atkeliaus į mano rankas. Taip, esu vienas iš tų
skaitytojų, kurie stengiasi skaityti šio unikalaus lietuvių prozininko kūrinius
ir lyginti autoriaus kūrybos raidą ir evoliuciją.
Knygą įsigijau gerokai
anksčiau, bet tiesiog laukė knygų lentynoje savo eilės ir pagaliau šios vasaros
pradžioje įkrito į mano rankas, o jau tas gundantis leidyklos Alma littera sukurtas viršelis tiesiog
gundyte gundė – imk mane ir skaityk nuogą.
Labai gražus viršelis, nors paskutiniu metu ši leidykla kuria klaikius
viršelius romanams, parenka pačias spalvočiausias fotografijas, komerciškai
kaip „meilės romaną“ apipavidalina ir jau krauna į lentynas. Net ranka nevirpa
prisiliesti prie žurnalinio tipo leidinio, kuris dvelkia pigiu moterišku
skaitalu, nors po visaip erotizuotais ir arabiškom skraistėm prisidengusiom
moterim gal ir glūdi geras kūrinys... Nors iš pirmo žvilgsnio Maša, arba postfašizmas irgi lyg ir turi
savito reklaminio narcisizimo, tačiau mane jis labai tenkina, gal dėl to, kad
lietuvių literatūrą mes visgi esame įpratę leisti apipavidalinę pilkais
atspalviais, kuklią, minimaliai paspalvinę, kad nedvelktu preciziškumu. Šįkart
viršelis gražus, apskritai romano poligrafija gana netikėtai kokybiška –
išraiškingi, žaismingi ir suderinti šriftai, puslapių numeracija, papilkinti
kai kurie skyriai. Paprastai man nepatinka tokie leidimai, esu priekabus reklaminiams
blizgučiams, tačiau šis leidimas mane labai tenkino, buvo smagu laikyti knygą
rankoje.
Grįžtant prie paties
romano... Tai trečioji šio autoriaus skaityta knyga, kuri toliau tęsia rašytojo
savitą pūdymą lietuvių literatūroje – fantastinę, filosofinę literatūros srovę.
Regis, Renata Šerelytė J. Melniką yra pavadinusi neosimbolistu, ir aš drįsčiau
jai pritarti dėl šio termino. Romanas Tolima
erdvė (2008) kažkada mane parvertė ant menčių, tą lyg ir norėta padaryti su
Maša, arba postfašizmu, tačiau, žinodamas,
ko tikėti iš J. Melniko, buvau pasiruošęs. Kelias
į rojų (2010) – jo apysakos, novelės, apsakymai ir net romanas – viskas
viename rinkinyje taip buvo išsibarstę, kad norėjosi juos išlydyti ir priversti
autorių parašyti gerą romaną. Priversti nereikėjo, nes pasirodė Maša, arba postfašizmas ir tuo pačiu
metu BBC Ukraine autoriaus romaną Tolima
erdvė buvo paskelbė metų knyga. Žinoma, gal kiek padėjo ir tai, kad pats
Jaroslavas Melnikas turi ukrainietiško kraujo, bet juk nebūsime nacistai ir dėl
to nekaltinsime.
Rašytojas Jaroslavas Melnikas.
Kaip ir Tolima erdvė, taip ir Maša, arba postfašizmas tęsią labai
giminingą George Orwell unikalią kūrybos kryptį. J. Melnikas taip pat kaip ir
G. Orwell‘is kuria modifikuotą pasaulį, veda neįtikėtinas, fantastinių gairių
paraleles su nūdienos pasauliu ir atskleidžia gilumines mūsų žmonijos ne tik
ydas, bet ir to, ko mums trūksta, neretai tai kryptingos ir dorovinės dvasinės
evoliucijos. Tolima erdvė ir Maša, arba postfašizmas yra šiuo
pagrindu labai glaudūs kūriniai – jie pribloškia išvestomis „tobulos“
civilizacijos paralelėmis. Kasdien mūsų pasaulyje žudomi gyvuliai maistui,
pramonei, eksportui, besaikis vartojimas, demografinio sprogimo bangos
skurdesnėse šalyse, politinių interesų grupės, melo valdymo teorija, vis
didesni materialiniai poreikiai ir dvasinė degradacija vienaip ar kitaip
atgimsta išgalvotame J. Melniko pasaulyje, kuris mus nukelia kelis tūkstančius
metų į priekį. Tuo metu planetoje vyrauja posfašizmas, idilinė visuomenė,
kurioje pastovumas užmigdė žmogaus protą, o jų pagrindinė varomoji jėga –
kadaise pavergta žmogiška rasė, kuri tapusi „gyvūnais“ t. y. jų mėsa ir vergais
liko tenkinti jų gero gyvenimo poreikiams. Kai kas toje visuomenėje ima
atsibusti ir visai kaip Tolimoje erdvėje,
kai pagrindinis personažas imi regėti tiesą, prasideda sambrūzdis, didysis
absurdo teatro suvokimas, kuris atskleidžia angažuotą žmonijos ne tik sąžinės,
bet apskritai sąmonės aklumą, nenorą praregėti.
Maša,
arba postfašizmas, kaip teigia knygos autorius Autoriaus žodyje, knyga yra apie meilę,
tačiau tai tik jos vienas iš daugiasluoksnių pasakojimo klodų, čia kur kas
svarbiau yra sąžinės, žmogaus prigimtinė laisvė ir ištisa eilė metaforomis,
simboliais tapusių aliuzijų į humanistines vertybių skales. Jaroslavas Melnikas
nėra tas lietuvių autorių rašytojas, kuris gali pasigirti puikiu literatūrinio
žodžio valdymu, jo sakiniai gan sausoki, konkretūs, labai nutolę nuo sulyrinto
mūsų literatūrinio žodžio, toli jis ir nuo madingo cinizmo, kandumo, kuris taip
pat žygiuoja kitu frontu mūsų literatūroje. J. Melnikas – idėjinis rašytojas,
jis generuoja idėjomis šiurpindamas skaitytojus, sukeisdamas sąvokas,
situacijas ir kartu per kitokią realybės prizmę mus tarsi žadindamas – o kas
jeigu mes visi akli, į burną dedame saviškius, išnaudojame kitus, marindami
gyvulio sielą, kuri gal netgi subtilesnė už mūsiškę? Humanizmo ir fundamentaliųjų
vertybių ilgesys tiesiog aidėti aidi jo romane, bet kartu jis nėra
sentimentalus, J. Melniko sukurptas pasaulis visada sistemingas, griežtas,
vyriškas, brutalus, kūniškai šiurkštus, tačiau jo personažai visada yra ties
praregėjimo riba, kuri gali būti tokia pražūtinga, kad gali nušluoti ne tik
personažo akląjį pasaulį, bet ir visą civilizaciją. Autorius pateikia ekvilibristinį
personažą, kuris nujaučią praregėjimo grėsmę, bet nežino, ar nori praregėti, nors
kelio lyg ir nebėra...
Išties puiki ir
netikėta romano pabaiga, kuri žmogų grąžino kaip dovaną į tuos laikus, kai
viską dar galima pakeisti – į mūsų laikus, tačiau kartu ši keitimo dovana nėra
ranka pasiekiama ir nuolat kyla klausimų, kokia linkme pakryps žmonija?
Autorius personažą Dimą kartu su Maša atveda į mūsų pasaulį, galima sakyti per
kalnų tarpeklį iki mūsų akių, iki mūsų sąžinės ir širdies. Viena komentatorė
jau sakė, kad ši knyga ją sukrėtė tiek, kad ji atsisakė valgyti mėsos. Aš,
aišku, viduryje romano, per pertrauką, dar makabriškai kepiau kotletus ir net
akimirką ėmiau jausti kaltę, vesdamas tas pačias paraleles tarp žmogaus–storo–gyvūno. Ir ką tai rodo?
Kad Jaroslavui Melnikui visgi pavyko pasiekti savo – jis pasiekė idėjomis ir
sužadino manyje mintį, kad galime gyventi taikiau, dorybingiau, sąžiningiau,
atsisakyti to, kas kitam kelia skausmą ir kančią, nors kažin, ar kada
atsisakysiu valgyti kotletų.
Romane nemažai šiurpą
keliančių vaizdų, kurie sužadino manyje vaizduotės vandenyną – išmatose
besivartantys storai (autoriaus sukurtas terminas, skirtas apibūdinti
žmogui–gyvūnui), jų žiaurus skerdimas, kurios priminė vaikystės kiaulės
skerdynes ir net kai kuriuos kadrus iš filmo Debesų žemėlapis, kada klonuoti žmonės skerdžiami fabrike mėsai, o
ką jau kalbėti apie autentiškus dokumentinius filmus apie gyvulius, auginamus
mūsų poreikiams tenkinti. Ir iš tikrųjų, kokie mes esame pavergti savo pačių
pasaulėžiūros, tradicijų, net neįtariame, kad gal galima turėti visiškai kitokį
santykį su gyvenimu ir pasauliu, tačiau mus blokuoja žmonių bendrakultūrinis
paveldas, kuris yra dvipolis – t. y. mūsų ir našta, ir turtas, nieko jau
nepadarysi. Būtų galima dar kelti daugybę idėjinių, filosofinių klausimų, kurie
vienaip ar kitaip atsitrenkia į mūsų moralinius prioritetus, į mūsų sąžinės
barikadas, būtų galima kalbėti apie romano struktūrą, apie žurnalistinį
autoriau braižą, bet argi tai Jums įdomu? Gal geriau tiesiog vietoj kotleto
pasiimkite Maša, arba postfašizmą ir
tai bus kur kas geresnis skonis sielai, nei tų taukų, besiveliančių tarp
liežuvio ir dantų.
Išties į tikrovę įsismelkianti knyga. Viena geriausių, skaitytų šiais metais.
AtsakytiPanaikintiAtsiliepime apie knygą patiko viršelio aptarimas, nuotrauka labai subtili, ir nors atrodo, kad tuoj tuoj padvelks kažkokiais moteriškais kvepalais (reklaminė nata), yra ir kažkoks kitas liūdesio, ilgesio niuansas. Žinoma, pačią nuotrauką galima interpretuoti ilgai, kaip ir tekstą..man pačiai kažkodėl kyla asociacija su "Kvepalai: vieno žudiko istorija" - kažkas labai gražaus, tyro, pirmapradžio ir tuo pačiu nužeminto, sutrypto..žemėta Maša... tiesą sakant, šis tekstas savyje koduoja TIEK nenusakomų aliuzijų, paralelių, kad taip gali būti tik labai gerame tekste, gerame muzikos kūrinyje..
Taip, knyga l. gerai skaitėsi, su čia išsakytom mintim sutinku.
AtsakytiPanaikintiTik man prisiminė kažkokio kritiko kitu atveju tarta frazė: "vaizdas vertas lietuviško kino". Na taip, galvoju, būtų bajeris, jeigu lietuviai sugalvotų šį romaną ekranizuot. Dar didesnis bajeris, jeigu pagrindinei rolei paimtų Jampolskį, kaip jau turintį panašios aktorinės patirties. Tai čia tik juokeliai.
O šiaip tai galima ir pabalsuot už šią knygą, rimtai.
Knyga, nuo kurios pradėjo pykinti tiktąja to žodžio prasme. Negalėjau toliau skaityti, mečiau po kokių 50 psl. Nebenoriu daugiau jos net viršelio matyt. Vakare niekaip negalėjau užmigti, vaizdinai stovėjo akyse. Stipru? Tikrai taip. Bet labiau šlykšti. Iš 4 žmonių, kurie man žinomi ir buvo paėmę knygą skaityti - 3 numetė pradėję. Ar tai ką nors sako? Manau, taip. Rekomenduojama tik stiprių nervų žmonėms.
AtsakytiPanaikinti