Sveiki, knygų
skaitytojai,
Apie Jojo Moyes knygą Aš
prieš tave (angl. Me Before You)
buvau girdėjęs daug ir labai puikių atsiliepimų. Įsigijau šią knygą ir
nusprendžiau perskaityti, kas šioje knygoje labai jau gero ir nuostabaus, kad
nuo jos neįmanoma atsiplėšti. Išties, knyga man priminė Jodi Picoult romaną Mano sesers globėjas, kurią prieš daugel
metų teko skaityti kaip itin emociškai stiprią knygą. Jojo Moyes su šiuo romanu
pretenduoja užimti panašią terpę literatūroje, kur socialiniai žmogaus veiksmai
stipriai nulemia sąžinės ir pasirinkimo problemišką santykį. Pasirinkimo laisvė
ir visuomenės vertybių skalės „žemės drebinimą“ – šitokios knygos visada turės
pasisekimą, nes jos apnuogina ir demaskuoja mūsų neva esamus tvirtus įsitikinimus.
Aš
prieš tave – tai iš pirmo žvilgsnio meilės istorija. Autorė
padėkos žodyje pabrėžė šį terminą ir, regis, jis jai buvo kur kas svarbesnis,
nei kiti romano klodai. Labai bijojau, kad kūrinys bus pernelyg sentimentalus,
o juk ir ne vienas jau braukė ašaras, užvertę šią istoriją. Emocinį stiprumą
skatina negailestinga žmogaus pasirinkimo laisvė – autorė puikiai manipuliuoja
personažų jausmais, tačiau jai pritrūko netikėtumo. Paskaičius šimtą puslapių
jau buvo aišku, kuo viskas pasibaigs ir apie ką ši istorija ir kokios bus
pagrindinės taisyklės. Neklydau, Jojo Moyes jomis ir vadovavosi, bet kartu vis
tiek skaičiau, nes įtraukė, laukiau, kada pratrūksiu, kūkčiosiu, negalėsiu
nustoti galvoti apie Luisą ir Vilą, tačiau pabaiga, kuri buvo aiški kaip nūdienos
Rusijos politika, nebesusmūgiavo...
Po šios knygos,
leidykla Jotema ėmė masiškai leisti
šios jaunos autorės knygas – aha, pagavo
auksinę žuvelę, tačiau net neketinu daugiau skaityti šios autorės knygų,
nes nebemanau, kad ji kuo nors mane nustebins ar pakerės. Atsikandau, patiko,
bet ačiū, daugiau nebenoriu. Gal iš tikrųjų tai nulėmė ir tai, kad iki šiol
ilgą laiką skaičiau gana sunkiasvorius tekstus ir kai paėmiau skaityti Aš prieš tave, tiesiog net krūptelėjau,
kad jaučiuosi skaitąs moterišką žurnalą – stilius paprastas, menkas, kone kvepiantis
pigiu meilės romanu, tačiau tik po kurio laiko supratau, kad visgi šios knygos
stiprumas yra pačioje istorijoje ir skleidžiamoje emocinėje energetiko. Išties,
medžiaga gana banaloka, tačiau lengvai perteikti sudėtingus dalykus gali irgi,
sakyčiau, toli gražu ne kiekvienas.
Rašytoja Jojo Moyes.
Be emocinio pagrindo,
ši knyga, kaip jau minėjau, stipri dar ir tuo, kad bylinėja žmogaus sąžinės ir
egoizmo lygius. Žmogaus apsisprendimo laisvės galimybės ir žmogiškumo faktoriai
aiškiai kviečia į nevienareikšmišką socialinį diskusiją apie savanorišką
pasitraukimą iš gyvenimo. Ar gali aplinkiniai pasiųsti paralyžiuotą sūnų į
mirtį, kai šis vien tik to ir reikalauja. Ar iš tikrųjų vieniems gyvenimas
pasibaigia atsidūrus invalido vežimėlyje, o kiti prisitaiko ir gyvena toliau? Autorė
neklausia ir nebylinėja, kas nulemia šiuos prisitaikymus, jai kur kas svarbiau
yra naikinanti laisvės pasirinkimo galia – mirti arba gyventi. Negi Vilui
neužteko Lu meilės ir atsidavimo? Negi jis norėjo vien gyventi tik ankstesnį
savo gyvenimą? Yra tikriausiai susitaikymo riba, kurios mes, visko netekę,
tikriausiai niekada ir nesuprasime. Visgi būna tokių atveju, kad negana. Gražu,
kad Luisa 6 mėnesius spręsdama, kaip sutvarkyti Vilo gyvenimą, kad jis norėtų
gyventi, nepajautė, kaip pamažu jos pačios gyvenimas susitvarkė ir įgavo kitą
prasmę. Toks veidrodinis efektas labai dažnai naudojamas gana vidutiniuose
romantiniuose filmuose.
Tiesa, kas dėl filmų...
Romanas labai kinematografinis, knyga apgalvota, scenos tarsi kaip kokiame
filme, nufilmuotos, lengvai ir emocionaliai sukurtos, nors nemažai dalykų
nuspėjama. Tikrai nesigailiu, kad perskaičiau – antrąkart tikrai neįveikčiau,
nes būtų pernelyg nuobodu. Tai lengvas skaitalas, bet turintis savyje jėgos,
kuri žavi, tačiau ir dėl savo raiškos itin rimta literatūra taip pat
nepavadinsi. Patiko man pažintis su šia autore ir dedu jos knyga į savo
bibliotekos lentyną nė nedvejodamas, kad perskaičiau gerą knygą, gerą istoriją
apie gerus žmones, kurių galima sutikti ir šiame gyvenime.
Jūsų Maištinga Siela
Visų šios autorės knygų skaityti, kaip sakote, ir nereikia, bet dar galiu rekomenduoti 1 autorės romaną "Mergina, kurią palikai"(nesvarbu, kad pavadinimas banalus). Ten gera intriga ir pagrindinis veikėjas...- paveikslas.
AtsakytiPanaikinti