Sveiki, knygų skaitytojai,
Nutariau, kad gera
vasaros pradžia būtent bus su Kristinos Sabaliauskaitės šiemet pasirodžiusiu
romanu Silva Rerum III (liet. Daiktų miškas III). Kai pirmą kartą
paėmiau šį romaną t. y. jo pirmąją dalį prieš beveik penkerius metus,
pagalvojau, kad nieko panašaus nesu taip „skaniai“ skaitęs lietuvių
literatūroje. Ir štai praėjo penkeri metai, turime trečiąją sagos dalį, galiu
tik pasidžiaugti, kad Kristina Sabaliauskaitė vis dar stebina, džiugina ir moka
pamaloninti skaitytojus intelektualiomis daugiasluoksnėmis kūrinio prasmėmis.
Silva
Rerum III jau spėjo užkariauti skaitomų knygų topus, tačiau
paskaitęs atsiliepimus, vis dažniau randu tokių lyg ir priekaištų, kad neva
šioji Silva Rerum dalis truputį
suplokštėjusi, neva viskas pernelyg nuspėjama, trūksta ryškesnių personažų,
įvykių, kad apskritai tai mažiausiai patikusi sagos dalis, bet, manau, kad tai tik
dėl to, kad keliami pernelyg dideli ir sąmoningai nepamatuoti lūkesčiai pačiai
autorei. Tokiems galiu pasakyti – „Nė velnio!“ – autorė kuo aiškiausiai nepataikauja
skaitytojui siūlydama asortimentą, o nuosekliai seka istorinius LDK virsmus ir
rekonstruodama stengiasi kuo daugiau remtis išlikusiais šaltiniais, kurių, anot
pačios autorės, šiam istoriniam laikotarpiui buvo išlikusių itin daug.
Tiesą sakant, ilgai
dvejojau skaityti trečią dalį, nes daugiau ar mažiau per tiek laiko buvau pamiršęs
tai, ką skaičiau pirmose dvejose dalyse, netgi buvo kilęs noras pradėti sagą iš
naujo, tačiau nutariau surizikuoti. Ir viskas išėjo kuo puikiausiai. Silva Rerum būta daug priminimų ir
aliuzijų į ankstesnes dalis, kurias kuo puikiausiai prisiminiau – Petro Antano
Silva Rerum‘e atrastas prosenelio erotinis ketureilis, Teofilės prisiminimai
apie karą su Švedais laikus ir jos ištvermingą motiną, Kazimiero Milkantuose
tyrinėtą katiną ir daug kitų detalių, kurie leido vėl visą Norvaišų sagą susiūti
į nenutrūkstamą giminės generaciją, nors autorė ir vaizduoja tik tam tikrus
palikuonių gyvenimo momentus, atkarpas, nuotrupas. Vis dėlto manau, kad dar
būsimose dalyse, nežinia, kiek jų bus, bet bus – tą nenoromis prasitarė pati Kristina
Sabaliauskaitė, derėtų sukurti vizualinį Norvaišų giminės medį su datomis ir
kas kuriose dalyse pasirodė. Tai nepaprastai palengvintų orientyrą po visas sagos
dalis, nes laikas eina, o mūsų atmintis nėra tokia gera, tai tokios „špergalkės“
išeitų tik į naudą. O šiaip aš manau, kad dar turėtume sulaukti dviejų Silva Rerum dalių, būtinai LDK padalijimų
laikotarpis, 1830–1831 metų sukilimas, spaudos draudimo metai ir... kas žino,
gal pasieksime net XX amžiaus slenkstį, bet tai lieka tik autorės žinioje.
Mano pažįstamas jau bandė suręsti kažką panašaus į "Silva Rerum" geneologinį medį.
Grįžtant prie Silva Rerum III dalies, kurią pirmiau
perskaitė mano pažįstami žmonės; jie pirmiausia tvirtino, kad tekstas labai
sodrus, pasijuto esą lyg muziejuje, kur smulkiausi eksponatai nusakomi labai
kruopščiai ir smulkiai – šiek tiek išsigandau, kad tik nepakviptų grafomanija,
tačiau Kristinai Sabaliauskaitei tas negresia. Taip, tekstas tikrai sodrus,
jame kaip niekad daug aprašymų, tačiau tas aprašymas, mano nuomone, kilęs iš to,
kad autorė rėmėsi labiau istoriniais šaltiniais, kurių pasirodo esą išlikusių
daug. Taip pat dėkingas ir pats istorinis laikotarpis 1748–ieji, Didysis
Vilniaus gaisras, tačiau kraštas persmelktas pertekliaus, o kaip kitaip tą
ramybės laikotarpį nusakysi, jei ne per pavydą, vidinį šalies yrimą bei
politines intrigas. O dėl teksto sodrumo, tiesą sakant, jo net nepajutau,
tiesiog valgiau sakinius kaip desertą ir tas „muziejiškumas“ nuo manęs kaip nuo
žąsies vandens, gal dėl to, kad visai neseniai teko skaityti Marcel Proust „Prarasto
laiko beieškant“, gal dėl to, kad prie sunkiasvorių tekstų pamažu pripratau...
Kuo man išsiskyrė šioji
sagos dalis? Žinoma, nuoseklumu. Autorė šįkart pasirinko tik vieną giminės personažą
Petrą Antaną Norvaišą, kuris yra Jono Izidoriaus palikuonis ir tik apie jį
sukasi visa istorija, netgi retkarčiais pasakotojas susitapatina su Petru Norvaiša
ir tampa nebeaišku, kuris pasakoja istoriją, bet nuo to darosi tik dar įdomiau.
Pirmojoje ir antrojoje sagos dalyse pasakojimas buvo „kapotas“ – čia istorija
apie Kazimierą, čia, žiūrėk, istorija apie Uršulę, o kitas skyrius – apie senuosius
Norvaišas, tas pats ir antrojoje dalyje. Silva
Rerum III ciklo dalyje Petras Norvaiša tampa neišjudinama centrinė figūra.
Tik iš pirmo žvilgsnio
Petras Norvaiša gali pasirodyti nykokas personažas, bet nė velnio. Jo charakteris
pasirodė nuostabus – logiškas, nuoseklus, įdomus, mąslus, kritiškas, turintis
saikingo mačizmo. Jis buvo „prie
tiksliukų“, etmono dešinioji ranka, kuris dažnai iš Vilniaus į Nesvyžių keliavo
Didžiojo etmono reikalais. Įdomūs vidiniai samprotavimai, atskleidžiantis to
laikmečio pasaulėžiūrą ir savimonę. Šios dalies nuoseklumas mane žavėjo ir tos
kelionės, kurias surengė Norvaiša į LDK pietus, nes geografinė padėtis šįkart
nuo Žemaitijos pakrypo į dabartinės Baltarusijos pusę, buvusios visada įdomios
ir iš esmės empirinės ne tik personažui, bet ir pačiam skaitytojui.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Martynas Mikalojus –
tai vienas įdomiausių ir spontaniškiausių šios knygos personažų, kurio būta
tikro genijaus, gal net blogojo genijaus, galėjusio atskleisti ir suprasti daug
tamsių, to metų religinių įsitikinimų neatitinkančių tendencijų. Martynas Mikalojus
buvo ne tos epochos žmogus, tyrėjas, mokslininkas, bet kartu kūręs apie save
mistiką, aistringai nagrinėjęs žydų religiją ir matęs pasaulį kitokį. Tačiau tais
laikais kitoniškumas tapo religijos ir teismų sistemos priešu numeris vienas ir
netgi giminių, valdžios intrigų įrankiu naikinti ir grobti turtus. Smagaus ir
bauginančio personažo būto to Martyno Mikalojaus ir netgi žiauraus –
konservavęs savo meilužių vaikų gemalus ir netgi turėjęs basiliską. Autorė intelektualiai
veda jo kaip Orfėjaus mito atitikmenį, nes tuo metu buvo madinga gilintis į
Antiką.
Šioje knygoje svarbios keturios
moterys. Žydaitė, kurios niekada gyvai nematė, bet Petras Norvaiša regėjo jos
vaiduoklį, kuri perėjo į jo sapnus ir iš esmės ėmė lemti jo likimą. Mistifikavimo
laikmetis taip pat atsiduoda šiame romane – tai neišvengiama, prietaringumas,
eretikų laužai rotušėje ir dar daug mistinių niuansų, kurie atspindi to
laikmečio pasaulėžiūrą. Antroji moteris, žinoma, Petro Antano žmona Placida
Amelija, kurią galima pavadinti tikra Petro Antano prosenelės Elžbietos ir
tetos Uršulės priešingybe – šalta, frigidiška ir dievobaiminga moteris, todėl
ji knygos visumoje atrodo tik dar įdomesnė, įnešanti savą koloritą. Placidai
Amelijai priešingybė romane yra tikra „kalių kalė“ aistringoji nusikaltėlė
Balbetė arba Barbora – mikčiojanti pabėgėlė, kuri Petrui Antanui tampa tikru
aistrų ir galbūt tikrosios meilės objektu. Barbora ir jos ant laužo sudegintas
vyras panašūs į anų laikų Bonę ir Klaidą, kitaip, dievaži, ir nepavadinsi. Ketvirtoji
moteris, žinoma, yra Petro Antano sesuo Teofilė, sugraužta savigraužos,
ambicinga ir kartu gležna, norinti pradėti tabako verslą, tačiau nuolat
įtakingojo brolio nustumiama į antrą planą.
Esama ir daugiau
moterų, tačiau jos ne tokios svarbios Petro Antano gyvenime. Šiame romanų ciklo
dalyje kaip niekad daug realių istorinių asmenybių, ypač Radvilų giminės šakos,
apie kuriuos sukasi tikrieji šalies turtai, intrigos ir valdžia. Daug istorinių
kontekstų, kultūrinių aliuzijų, kurie gražiai sugula į savitą Kristinos
Sabaliauskaitės stilių.
Iš esmės galiu
pasakyti, kad Silva Rerum III yra ne
ką prastesnis romanas, nei pirmosios dalys. Tikrai patiko, neprailgo ir net
buvau susitapatinęs su Petru Antanu Norvaiša. Ši dalis leido išgyventi mūsų
tautos kitokį istorinį evoliucijos tarpsnį, kitaip pažiūrėti į perteklių, kuris
neša vidinį yrimą ir intrigas, atneša žemą moralės lygį tarp turtingųjų. Paradoksalu,
bet argi mes šiandien, gyvendami daugiau ar mažiau pertekliuje, neturime lygiai
tokių pat tendencijų?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą