Sveiki,
Kažko liūdna kaip senam
Vietnamo karo veteranui. Naktimis sapnuoju karą ir paauglio suplėšytus
dienoraščių draiskanas, sugulusius it melsvą sniegą ant kedrų. Tikrai. Kam visa
tai? Tie sapnai. Pilni žibalo ir neatsargumo – visada yra tikimybė, kad
parašiutas neišsiskleis. Ir kas tada? Netikrumo valandos, kai viskas VIS VIEN.
O juk būta. Tikrai būta
tai. Skaičiau, rodos, prieš trejus metus, kada vyrui neišsiskleidė parašiutai. Net
tas atsarginis, kuris visada visada išsiskleidžia, sako instruktoriai. Bet. Ne.
Neišsiskleidė. Nežinau, kaip toli gali pasiekti mus telefono signalai, bet
vyrukas, supratęs, kad atėjo paskutinioji, nusiuntė iš krentančio dangaus
žinutę, kad ją myli, jeigu ką... Jeigu kartais... Taip, mirtų. Galimas daiktas,
kad ji tą žinutę gavo tik tada, kai jam liko 10 metrų iki žemės...
Apie tai turi būti
kuriami filmai. Su tokiomis liūdnomis pabaigomis kaip ir to vyruko gyvenimas. Kai
lieka kažkur sudegintų dienų pelenai. Sūrūs, pilni geležies rūdžių ir
nebeatpažįstami. Kartais, tokiomis valandomis atrodo, kad mes neiname niekur
kitur, o tik į pelenus ir druską, neturėdami atsarginio parašiuto.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą