Sveiki, kino žiūrovai,
Tiesą sakant, buvau
primiršęs skandinavišką kiną, bet filmas „Anapus“
(angl. Beyond) (2010) vėlei man
priminė, kad toks visgi egzistuoja ir ne visada „Scanoramos“ festivalio
programoje, jį parodo kartais ir TV programos. Šį filmą pasirinkau pažiūrėti
dėl populiariai migruojančios tarp europietiško ir už Atlanto kuriamo kino
aktorės Noome Rapace. Tiesą sakant, tikėjausi geros ir stiprios emociškai
dramos ir, galima sakyti, filmas iš dalies pateisino mano lūkesčius.
Filmas konstruojamas dvejomis
laiko distancijomis. Apie suaugusios moters dabartį, kai ji važiuoja aplankyti
su savo šeima merdinčios moters ir jos sunki vaikystė, kai prasigėręs tėvas mušdavo
motina, vaikus ir byrėdavo idilinės šeimos konstruktas... Socialinis gyvenimas
prieš kelis dešimtmečius Skandinavijoje primena šių dienų realybę Lietuvoje,
ypač provincijose, todėl tas, kas giminėje susidūrė su alkoholio priklausomybe
turinčiu giminaičiu, tikriausiai žino, kaip turėtų daugiau ar mažiau paveikti
šis filmas.
Apskritai galima
klausti, apie ką šis filmas? Argi apie alkoholiką tėvą, sugriovusį savo vaikų
vaikystę? Nemanyčiau. Visgi tai apie vaikystės traumos padarinius, kuriuos užtikrintai
perteikia aktorė Noome Rapace ir galų galiausiai apie atleidimą, kuris glūdi po
nuoskaudomis, traumomis ir nenorėjimu sugrįžti į praeitį. Filmas sunkokas ir jo
temos sunkios, tačiau nepasakyčiau, kad viskas mane įtikino iki galo. Konstruojami
praeities prisiminimai, vaikų elgesys ir jų vaidyba ne visada man tiko ir
patiko, norėjosi kai kada dar labiau aštresnių scenų ir smurto protrūkių, kokių
reta, bet gyvenime būna, kaip antai Kalėdų eglutės puošyba filme – išties graudu.
Nepaisant niūrios
atmosferos, socialinių bėdų slogumo, filmas ganėtinai geras ir aktualus, nors
ir menkoko biudžeto, bet taip gerai atpažįstamo socialiai angažuoto scenarijumi.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą