Romain
Gary. „Aušros pažadas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 360 p.
Sveiki,
Pirmoji pažintis su vienu
garsiausiu prancūzų rašytoju XX amžiuje Romain
Gary (1914-1980) laikau vykusiu. Lietuvių skaitytojams vienas mėgstamiausiu
kūriniu tapo Aušros pažadas (pranc. La
promesse de l‘aube) – tą rodo jau septintoji šio romano laida ir, kaip jau
galite įtarti, tiražas ateityje bus dar kartojamas, juolab kad leidykla Baltos lankos kasmet vis pateikia po dar
neskaitytą šio rašytojo kūrinį.
Tik pradėjęs skaityti Aušros pažadą supratau, kodėl jis toks
populiarus – čia aprašomas Romain Gary vaikystės laikotarpis Vilniuje, kai kelerius
metus su motina glaudėsi dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje – šalia Rusų
dramos teatro pastatyta ir šiam rašytojui skirtas gražus paminklas. Ką gi jis
rašo tokio įdomaus, kad visas pasaulis (ne tik lietuviai) Aušros pažadą laiko vienu įstabiausiu rašytojo kūriniu?
Nesunku iškart įsijausti
į tekstą, kurio pasakotojo tonacija pavergia nuoširdumu ir atvirumu. Pirmieji puslapiai
netgi priminė F. Sagan Sveikas, liūdesy,
tačiau be jokio ciniško prancūziško aristokratiško patoso. Aušros pažadas, kaip pats autorius kažkada teigė, jam yra
artimiausias kūrinys, kadangi jame yra jo paties daugiausia. Nenuostabu, nes
romanas autobiografinis: jame gyva retrospekcija, pasakojama pirmuoju asmeniu ir
autoriaus bei pasakotojo vardai bei biografiniai faktai sutampa. Nepaisant to,
romanas nedvelkia dokumentika, priešingai – R. Gary išlaiko visas grožinės
literatūros proporcijas, nors faktografijos tekste labai daug: Antrasis pasaulinis
karas, poliniai istoriniai kontekstai, kelionės po įvairius miestus ir t. t. Kūrinys
aiškios rėminės kompozicijos, pasakojama iš 1960 metų laikmečio apie savo
vaikystę ir iki brandos t. y. Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Neretai tekste
daromi ateities ir praeities šuoliai, pasakotojas laisvai leidžia įterpti į
pasakojimą samprotavimus iš dabarties, lygindamasis su anų dienų Romain Gary, tokiu
būdu įsteigdamas neginčijamą autobiografiškumą.
Neįtikėtina, koks kartais
gali būti stiprus motinos ir sūnaus ryšys. Visos tos istorijos apie lepius
mamyčių sūnaitėlius – ne iš kelmo spirtos. R. Gary motiną būtų galima
apibūdinti kaip išugdytą didžios romantiškos ir į perdėtą heroizmą rusų
literatūros, nuo meilės be atsako nukentėjusią ir nusivylusią aktorę, kuri
visas savo viltis ir sveiku protu nepamatuotus lūkesčius sudėjo į vienatinį
savo sūnų.
Daug dabarties skaitovui
keistų jausmų kelia motinos auklėjimo metodai ir reikalavimai iš auksinio
berniuko be ryškesnių talento pasireiškimų: tai vieną dieną jis pats
didžiausias rašytojas, tai Prancūzijos ambasadorius, tai talentingas šaulys ir
teniso žaidėjas... Tačiau berniukas jausdamas didžiulę naštą „pamaitinti“
motinos lūkesčius, atstoti savo tėvo trūkumą motinai, nejučia įvelia jį į
amžiną kovą su lūkesčiais, pastarieji tampa kažin kokiomis dvasinėmis
pratybomis, kurios užgrūdina jaunuolį ir parengia. Galiausiai motinos šešėlis
padeda išgyventi ekstremaliausiomis karo situacijomis, neretai balansuojant
tarp gyvenimo ir mirties.
„Motina
pasinaudojo begaliniu mano nervų nuovargiu, išsekimu ir užvaldė mane visą; mano
visiškas pakrikimas, švelnumo ir saugumo poreikis, radęsis iš pernelyg ilgai
trukusio įpratimo glaustis po motinos sparnu ir įskiepijęs man miglotą norą
nuolat jausti, jog virš manęs būdrauja kažkoks lemtingas moteriškas švelnumas,
vertė mane visiškai atsiduoti jos įvaizdžiui, nepalikusiam manęs nė akimirkos;
manau, kad būtent per tas ilgas klajonių valandas margaspalvės svetimos minios
vienatvėje tai, kas many dar buvo silpna ir neryžtinga, jos alsavimas įsismelkė
į mane ir užslopino manąjį, ji tapo tikruoju manimi su visu savo ūmumu,
nuotaikų kaitomis, nesaikingumu, agresyvumu, su savo nuostatomis, polinkiu į
dramą, visais charakterio kraštutinumais, dėl kurių galiausiai tarp draugų ir
vadų pelniau patrakėlio reputaciją (p. 277).“
Rašytojas Romain Gary.
Nesu niekur skaitęs taip
puikiai išplėtoto motinos portreto ir auklėjimo pavyzdžių, kurie šitaip nulemtų
vyro likimą, jo santykį su moterimis ir tikslo siekimu. Nors R. Gary motinos
portretas dramatiškas ir stoiškai herojiškas, tačiau romane labiausiai jaudina
ne motinos pastangos skurdžiausiomis akimirkomis išgelbėti savo ir sūnaus
padėtį, bet būtent to mažo augančio berniuko auklėjimo mokyklos našta. Jo skaidrus
suvokimas, kad motina daro dėl jo viską (aišku, tai retrospekcijos sukelto
pasakojimo įspūdis), tačiau šis pasakojimas paneigia tai, ką paprastai sako
teorija: berniukai augę tik su motinomis užauga nevyriški. Būtent dėl specifinių
R. Gary motinos bruožų, veikėjas gauna kiek kitokias vyro charakteriui
formuojančias pamokas, kurios šiandien atrodytų kaip traumuojančios vaiko
psichiką. Net neabejojau, skaitydamas su pusės lūpų šypsniu, kad toji motina
šiandien būtų tobula ir aplinkiniams siaubą kelianti super mamytė.
Kitas opus klausimas:
kiek toji moteris sveiku protu ir instinktais mylėjo savo sūnų, o kiek jame
esantį buvusio mylimojo tęstinumą? Kiek mylėjo besąlygiškai Romain, o kiek tik
savo svajones ir lūkesčius apie jį? Žinoma, autorius gerai sustygavo ir romano
pabaigoje atrodo, kad motinos lūkesčiai išsipildė, tačiau tarp autobiografinių
vingių veriasi intuityvus jausmas, kad rašytojas daug ką tiesiog pagražino, kad
užpildytų literatūrinio pasakojimo fabulą ir toji literatūra taptų „teisinga
literatūra“, pateisinanti ne tik duotą pažadą motinai, bet ir skaitytojui.
Be ryškiai įsimenančio
motinos ir sūnaus ryšio vaizdavimo knygoje galima aptikti gausių Romain Gary
gyvenimo nuotykių, pavyzdžiui, kaip vaikystėje dėl mergaitės valgė savo batus,
pirmuosius seksualinius potyrius. Nejučia tekste praslysta samprotavimai ne tik
apie lenkų, prancūzų ir anglų tautinį tapatybių bendravimo katilą, kuriame
žydiško kraujo turintis R. Gary atsiduria beveik kaip lenkas, beveik kaip
prancūzas, bet ir tokie kaip žudymas: „Aišku,
man yra tekę žudyti žmones, paklūstant vieningam susitarimui ir šventai
akimirkai, bet darydavau tai be entuziazmo, be tikro įkvėpimo (p. 214).“ Koks
rašytojas dar žudęs kare liko šitaip gerbiamas? G. Grasas?
Romanas skaidrus kaip
briliantas, lengva ir sodri kalba tiesiog užliūliuoja – nuopelnai mano
mėgstamai vertėjai Violetai Tauragienei. Nėra nieko čia sudėtingo, viskas lyg
ir žinoma seniausiai – motinos meilė savo vaikui yra neadekvati ir neturi jokių
sąlyginių aplinkybių. Ryškūs paveikslai, istoriniai kontekstai, faktai ir
literatūrinis R. Gary talentas be jokios abejonės uzurpuoja skaitytojo dėmesį
iki paskutinio puslapio. Ilgai mano lentynoje ši knyga pragulėjo neliesta, vis
norėjosi kažko įmantraus, kažko labai šiuolaikiško, o be reikalo, nes kartais
prasmių laukas klasikinėje literatūroje gali smogti taip staigiai ir taip
giliai, kaip tai padarė Romain Gary su Aušros
pažadu, kad imi ir atsipeikėji: ne, knygos niekada nesensta.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą