Marisha
Pessl. „Naktinis filmas“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 768 p.
Sveiki, skaitytojai,
Paskutinį dešimtį metų
neturėjome skųstis verčiamais į lietuvių kalbą kuo puikiausiais detektyviniais
ir kriminaliniais trileriais. Šioje literatūros nišoje, žinoma, daugiausia
dominavo skandinavų literatūra. Niekada nebuvau itin didelis šios literatūros mėgėjas,
tačiau, ką teko skaityti, tas labai įtraukdavo, bet nesunku pastebėti bendras
tendencijas po kokių penkių perskaitytų skirtingų autorių knygų ir tokia
literatūra tiesiog išsikvepia. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokių
knygų buvau pradėjęs vengti.
Bet nelabasis atvedė
kartą į knygyną ir tarp naujienų radau amerikiečių autorės Marisha Pessl storiausią detektyvinį romaną Naktinis filmas (angl. Night Film), kurios atgalinė anotacija
tiesiog žaibiškai įtraukė, kad per Vilniaus knygų mugę ėmiau ieškoti šios
knygos ir, žinoma, įsigijau.
Tiesą sakant, sutinku,
kad tokios kompozicijos knygos dar neteko skaityti kaip ir šiemet
pasirodžiusios Eleanor Catton romaną Šviesuliai
– išties įdomios ir netikėtos struktūros kūriniai, tačiau būna ir taip, kad
struktūra stulbinanti, bet pasakojimas susitraukęs į varškės grūdelius ir ne
visada „kabina“. Naktinis filmas visų
pirmiausia patraukia savo tamsiomis ir paslaptingomis idėjomis, specialiai šiam
romanui sukurtais periodinės spaudos straipsniais, fotografijomis bei
internetiniais susirašinėjimais, kuriuos skaityti, prisipažinsiu, buvo kur kas
įdomiau nei pačią romano detektyvinę liniją.
Autorei pavyko sukurti
savotišką kino mitą apie paslaptingą režisierių Kordovą, apie kurį visuomenė
tiek mažai žino. Siaubo filmų kūrėjo prototipas panašus į kelių iš tikrųjų gyvenusių
„tamsių režisierių“ asmenybių, vienas ryškiausių, savaime suprantama, Alfred Hitchcock.
Apie Kordovą pateikta informacija išties išmoningai ir viliojančiai, kad nesunku
įsitraukti į detektyvą, nes būtent Kordovos asmenybė, jo tamsios paslaptys ir
kuriama antžmogiškas įvaizdis (magas, burtininkas, kerėtojas, vampyras,
vunderkindas ir kt.) kaitina skaitytojo vaizduotę. Taip pat ir jo dukros Ešlės
gyvenimo ir mirties istorija, apipinta daugybės mitų ir paskalų. Du tamsūs
kertiniai akmenys, kuriuos bando išsiaiškinti trijulė – žurnalistas Makgratas,
nevykėlė aktorė Nora bei keliaujantis valkata Hauperis.
Būtent šioji trijulė, jų
susitikimas, šalutiniai pokalbiai buvo silpniausioji romano dalis, nes priminė
pigius amerikietiškus meilės romanus ar net tuos pačius prastus filmus su
komedijos elementais. Tie standartiniai juokeliai, tipiniai charakteriai
tiesiog gali net suerzinti, ypač tuos, kurie neturi imuniteto populiariosios
literatūros klišėms. Romane viso to banalaus flirto, kai kurių detektyvo ir jo
padėjėjų pokalbių galėjo apskritai nebūti, nes būtent per daug skiriama dėmesio
šalutiniams bereikšmiams įvykiams, pavyzdžiui, žurnalisto ir dukters Sem
bendravimas tiesiog trukdydavo augančiai romano įtampai ir imdavo jaustis nereikalingas
užtęsimas, kuris sukeldavo jausmą, kad autorė nori tikriausiai išauginti
galingą ir didingą pasakojimą daugžodžiaudama. Kad autorei pavyko ambicingas ir
sudėtinas detektyvas, tuo net neabejoju, tačiau 150 puslapių sutrumpinti tekstą,
atsisakant personažų pasisėdėjimų kavinėje vėl apibendrinant dialogu, ką ir
taip ką tik perskaitė skaitytojas, jau toli gražu primena karvės žolės
atrajojimą, o ne juvelyrinį romaną.
Marisha Pessl.
Turiu priekaištų ir dėl
trijulės charakterių kūrimo. Kitą vertus, klišes būtų galima pateisinti, kad Marisha
Pessl kūrė sąmoningai pagal filmams būdingą logiką, o ne dėl to, kad nesugebėjo
nuo to pabėgti. Užmojis rekonstruoti klasikinių detektyvinių filmų aplinką ir
dėsningumą ir net „išauginti“ kaip perregimą realybę yra stiprios fikcinės
literatūros pavyzdys, kur nestandartiniai ir originalūs sprendimai sukuria
hipnotizuojantį pasakojimą, kurios svarbiausias intrigos pamatas yra abejonės
dėl visko, netgi dėl to, kaip vyksta Makgrato tyrimas.
Ar bereikia sakyti, kad
romanas labai amerikietiškas? Jame pasitelkiama tiek mistikos, tiek apgaulės, kad
skaitytojas būtų įklampintas į abejones, kad atrodo, jog visa knyga yra skirta
vien tik užuominoms ir paslaptingoms nuorodoms, o atsakymų niekada
nesulauksime. Aišku, autorė, kaip ir galima numanyti, iki pat paskutinio
sakinio išlieka ištikima dviprasmybėms. Iki galo taip ir neaišku, kur nuvedė
žurnalistą Kordovos byla, tačiau to žinoti ir nereikia, kadangi pats smagumas
ir yra nežinomybė ir siužetiniai klystkeliai bei vingrybės.
Stipriausia visos šios
knygos pusė yra idėjinis lygmuo – sukurti knygoje filmo jauseną, kad esi
nuolatos filmuojamas, kitaip sakant, realybė tampa filmu, kuris yra tikresnis
už pačią realybę. Panašiai kaip Makgratas pasijunta praradęs pusiausvyrą ir sveiką
nuovoką, taip ir skaitytojas, sekdamas Makgrato klystkeliais. Pasitelkdama įvairių
žanrų formas, autorė sukuria ištisą hipnotizuojančią realybės pojūtį, kurį
tikriausiai nesunkiai būtų galima ekranizuoti ir kažin ar tai būtų kur kas
įdomiau nei vien tik tekstu sukurti ištisą išgaubtą pasaulį, kuris patenkins ir
gurmanus, ir neišrankius populiariosios literatūros skaitytojus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą