Knyga: Elina Hirvonen "Kai baigiasi laikas"

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu būti nešališkas šiai knyga, nes pasiilgai skandinaviškos sukrečiančios grožinės literatūros, tad griebiau suomių rašytojos Elina Hirvonen (g. 1975) romaną Kai baigiasi laikas (suom. Kun aika loppuu), kuri gimtojoje šalyje pelnė metų knygos apdovanojimą. Tiesą sakant, kiek nuvilia atskleista anotacijoje pagrindinė šios knygos siužetinė korta – jaunuolis imasi ginklo ir nuo stogo šaudo į žmones. Tokių incidentų Skandinavijoje išties nemažai, tad jau galima iš pat pradžių nusiteikti, kad knyga bus slogi apie psichologines beprotiško sumanymo sunaikinti aplinkinius priežastis ir pasekmes.

Kitą vertus mes lietuviškai turime tokių knygų išsivertę. Viena iš populiariausių tikriausiai būtų Lionel Shriver Pasikalbėkime apie Keviną (ji, beje, irgi minima atgaliniame viršelyje), dar daugiau turime įvairių ekranizacijų šia tema. Pirmosios kelios šovusios į galvą yra estų filmas Klasė (2005) ir prancūzų Dramblys (2003), pastarasis net pelnęs Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje. O ką jau sakyti apie amerikietiškas įvairias filmų versijas, kada kerštaudamas moksleivis ima ir įsiveržia į mokyklą su šaunamuoju ginklu. Nieko naujo, kadangi finalas visiems, daugiau ar mažiau „prisilietusiems“ meno pasaulyje prie šios temos, yra labai aiškus. Taigi belieka iš E. Hirvonen tikėtis vieno netikėto efekto, kuris pateisintų skaitančiųjų lūkesčius: kaip ji tai padarys, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį?

Tiesą sakant, Kai baigiasi laikas sukurtas pagal fragmentinio romano kaliažo principą – nesinchroninis laikas, pasakojama iš motinos, sesers bei pasakotojo perspektyvų, aprėpiant daugelį senų šeimos problemų. Iš tikrųjų tokias istorijas, kurių finalas aiškus, labai patogu pasakoti iš šeimos pozicijos, reprezentatyvi pozicija gana patogi, kadangi daugelis skaitytojų žino klasikinės šeimos modelį ir to rato problemas, tad tapatintis ir „pastatyti“ kaip šachmatų figūrą savo vaiką į kurio nors romano veikėjo poziciją nėra sudėtinga, kadangi veikia tie patys asociacijos principai, paveikiai emociškai manipuliuojant skaitytoju. Nepamirškime, kad dažnas skaitytojas to ir tikisi!

Staiga pagalvojau, ką panašaus skaičiau paskutiniu metu lietuvių literatūroje? Tai būtų tikriausiai Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas Šulinys, kuriame pasakojama istorija irgi iš įvairių laiko ir veikėjų perspektyvų apie šulinin įmestą vaikelį – tema atliepianti lietuviškas nūdienos realijas, manau, E. Hirvonen taip pat pasinaudoja suomiškomis realijomis. Tikriausiai pavojus slypi ambicingam ir emocijų iš skaitytojų norinčiam išspausti rašytojui nukrypti į žurnalistinius šiurpą keliančius tyrinėjimus, statistinius duomenis, kas iš esmės romaną padarytų dokumentiškai žurnalistišką – tokios knygos pirkėjų šluojamos iš lentynų, bet suomių rašytoja tiriamojo rašymo nesivaiko ir kuria fiktyvią šeimos istoriją, pasiremdama tik bendrosiomis tendencijos.

Elina Hirvonen

Knyga išties gera ir tam yra keletas svarių priežasčių. Pirmoji tikriausiai ta, kad skaitymas neapsunkęs, kadangi stilius nėra puošnus ar koks nors įmantrus – skandinavai apskritai atsargiai kuria metafizinį ir metaforinį tekstą, jie nuosaikiai laikosi kitų meniškumo principų. Jiems svarbiau istorijos vyksmo gylis, personažo raida ir retai kada stabteli momentalumui pabrėžti (turiu galvoje romano žanrą). Taigi kalba išgryninta, nedaugžodžiaujama sinonimais, tačiau ji išlieka juslinga, atskleidžianti vidinius veikėjų charakterių subtilumus, nors dera paminėti, kad kai kada tekste sužvilga itin paveikūs ir gražūs palyginimai, pavyzdžiui, kaip antai mažojo Aslako širdelės tuksėjimo ritmas su greitai skuodžiančiu kirstuku.

Kita skaitymo malonumo priežastis yra emocinis pasakojimo lygmuo. Nors pasakojimo centro subjektas yra užsisklendęs berniukas Aslakas, tačiau kur kas svarbiau yra sesers Avos ir motinos Lauros pasakojimo tonas, kuris atskleidžia Aslako gyvenimą. Motina, kuri, kaip ir daugelis motinų, abejojo savo motiniškumo instinktais, neretai kalba tarsi naršydama po savo praeitį ir ieškodama pateisinimo bei priežasties, ką ji kaip motina padarė ne taip, kad Aslakas tapo tokiu. Užčiuopiami tamsūs šeimos santykiai – komplikuoti Lauros praeities santykiai su motina, dėmesio stoka dukrai Avai bei neištikimybė Ėrikui. Visa tai lengva kalbos maniera perteikiama kaip sudėtingas šeimos modelis, kurio kontekste veriasi nuojauta, formuojanti Aslako sprendimo priežastis.

Tačiau moralinis klausimas lieka paties skaitytojo paraštėse: ar galima apskritai ką nors smerkti dėl tokio įvykio, netgi jeigu tai nutinka kasmet kur nors Skandinavijoje ar JAV? Tai amžinas tėvų kaltės jausmas pasilikęs yrančioje šeimoje, tų, kurie praranda tokiose situacijose artimuosius ir tų, kurie ieško kaltųjų, nematydami rąsto savo akyse... Kaip gyventi likusį gyvenimą? Autorė sako, kad tai neištrinama tol, kol gyvas žmogus, tad labai tiksliai logiškai parinkta pasakojimo struktūra: Laura ir Ava tarsi gyvena dabartyje, tačiau viena koja visada yra tame praeities ruože, bandančios atsakyti, ką jos padarė arba galėjo padaryti kitaip. Tai savotiška nuolatinė mea culpa, kaltės atpirkimo programa, kuri skaitytojui atveria sudėtingą šeimos atsakomybės ir rūpesčio saitais grįstą ląstelės branduolį, tokį skaudų ir tokį nesusaistytą jokiais dokumentais ir racionaliu protu, bet taip aiškiai atsakant į klausimą, kas visus mus daro žmonėmis. Ir kas nutinka, kai likimo bomba šituos saitus pažeidžia?

Kad pasakojimas būtų dar aktualesnis ir įtaigesnis, autorė pasitelkia keletą šalutinių pasakojimų temų. Viena iš jų vis labiau braunantis į grožinę literatūrą yra klimato kaita bei pasaulį apjuosiančios įvairios teroristinės organizacijos. Tai kartu istorija, kaip lengva paveikti jaunuolius įvairiomis idėjomis, pavergti ir paversti savo asmenine armija. Tai panašu į sektantišką veiklą, kur po gerosios vilties ir ketinimo šydu slepiasi didžiulės prarajos.

Autorė šiuo kūriniu siunčia dar vieną globalią žinutę, kaip pasaulio įvykių sąranga gali paveikti tik iš pažiūros lokalią, bet šiandien informacijos karų kontekste trapią šeimos pusiausvyrą. Po Kai baigiasi laikas romano, galimas daiktas, daugelis padarys išvadas, kad toks kaip Aslakas gali rastis bet kur ir bet kada, netgi už jūsų daugiabučio sienos, kur paslaptingai šypsosi patenkintas pernakt prie interneto palinkusio kaimyno veidas, kuris žino ir tiki, kad gali savais būdais padaryti pasaulį geresnį.

Jūsų Maištinga Siela