Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.
Sveiki,
Kai
esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai
primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos
kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo
gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas.
Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas
poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu,
kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.
Pirmoji
knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir
logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos
lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio
žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą
lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.
Yra keletas
ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie
reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa
dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos,
alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai
santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo
jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo
žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais,
metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija
dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis,
pasikartojimais ir paradoksais.
Būtent
paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista
(p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai
„pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama,
kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes
linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog
pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas
iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.
Rinkinyje
esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba
apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių
eilėraščių Skruzdės, kuriame
skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei,
kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią
sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas
stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio
pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.
Dovydas Grajauskas
Iš esmės
patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug
alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“
patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių //
tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju,
padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur
/ gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros,
destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema –
kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje
situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie
sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška,
nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.
Štai
šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo
rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą
šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam
laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės
pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko
kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir
prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio
nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.
Nors
eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa
tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad
visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo
vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes
jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.
Dažnas
eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš
esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją
kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg
ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto
sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas
turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau,
yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina
sąlyga išlikti.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą