George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis,
2018 – 384 p.
Sveiki,
Kadangi
paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man
Booker ir Man Booker International
laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas
bardo (angl. Lincoln in the bardo).
Smagu, kad šį ir pernykštį international
David Grossman Užeina kartą arklys į barą
turime jau lietuviškai.
Linkolnas bardo
(pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo
būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą
Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos
panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti
Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo
tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo.
Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja
po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš
tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.
Beskaitant
nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus
jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo
ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių
plonytė bardo būsena kaip perėjimas,
atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego
struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos
sąvoka.
Visgi
Linkolnas bardo man priminė klasikinį
Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos
Pragaro epizodą, kada poetas
vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo
nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios
apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir
prisirišimo tikrai ne ką mažiau.
Autorius
pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias,
suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis
vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę
akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su
buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti
su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su
tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek
grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent
tokio stiprumo (p. 298)“.
George Saunders
Taip
pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters
poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija,
kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo
geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G.
Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus,
cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš
citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu,
kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios
ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo
tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi
administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln,
tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui
į širdį (p. 260)“.
Visgi
visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui.
Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV
nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip
mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl
Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio
karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir
artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties
autoriaus refleksyvaus impulso.
Šios
istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti
trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie
tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia
esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė
kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje
įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai
Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius
žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų
pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.
Vis galvojau,
kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam
skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento
Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis
pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų.
Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno
apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.
Linkolnas bardo – originalios
struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę
postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau
prielaidą, kad 2017 metų bookeristai
laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia
nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis
būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą
pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą