Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela