Sveiki,
Teko
laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam
filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero
filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria,
kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai
išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po
jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas,
kurį pastatė Džekas“.
Filmas
pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę
psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai,
visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose
filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana
atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos
pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai,
o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros)
apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar
kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir
mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme
psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis –
be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp
scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando
„praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos
žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau
intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties
režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes.
Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.
Iš esmės
visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo
susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną,
troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu
ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai,
galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus
gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be
jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man
misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą,
tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią
akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų
absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą
pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 42/100
IMDb:7.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą