Sveiki,
Joel
Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris
„Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera,
tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką
nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių
advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased)
(2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo
labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti
savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi
religija draudžia bet kokius kitokius santykius...
Iš tikrųjų
filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet
netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama
draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai
prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir
religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip
sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių,
užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole
Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką –
na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų
prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima
vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos
neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi
palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.
Pagrindinį
vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios
kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis
ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu
priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja
ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog
pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus,
netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja
ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo
neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir
susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg
teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus
berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš
viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas
grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl
aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip
vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.
Mano
įvertinimas: 6.5/10
Kritikų
vidurkis: 69/100
IMDb:7.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą