Sveiki,
skaitytojai,
Paskutiniu
metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti –
jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu
metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama
pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s
Tale).
Be didesnių
įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo
sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis
sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos
vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir
grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada
ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai
seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos,
pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir
skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas
gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam
tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja
prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo
pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.
Trečiajame
sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai
organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik
kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką
naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.
Neapleidžia
jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę,
kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės
tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose
viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa,
kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos
valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją,
kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo
patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje
prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai
jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti
apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?
Ką tik
buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai
tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės.
Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų
ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu
atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.
Viskas
atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai,
vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio
nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati
Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu
apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo
istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo
nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir
troškimo apsaugoti maniakiškumas.
Pradėkime
nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė
Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi
labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio
motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai
vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios
sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė,
kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi
viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje
naują kartą?
Liepos
veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas
racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos
pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios
galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks
nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti
motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai
hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko
proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie
fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu
paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė
pirmasis sezonas.
Buvo
bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją,
kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma
paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs
dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks
dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas
tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į
ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.
Akivaizdu
jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame
pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina:
Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos
misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai,
(kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo
šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir
vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo
kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą