Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė" (I knyga)

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 334 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš kelerius metus užsibaigusi Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų serija Silva Rerum mums, skaitytojams, netiesiogiai žadėjo gan ilgą autorės kūrybos pertrauką, – juk šitiek jėgų buvo įdėta į Silva Rerum, – šiandien jau turime kitą autorės istorinį romaną pavadinimu Petro imperatorė, ateityje ketinama išleisti ir antrąją knygos dalį. Kai jau maniau, kad šiemet už Virginijos Kulvinckaitės Malalietką nieko ryškesnio spaudoje ir leidimo fronte nebeketina būti, regis, Petro imperatorė dar nepasirodžiusi nušlavė viską, kas tik stojo skersai kelio (komercijos ir populiarumo prasme) lietuvių literatūroje. Tą patvirtina ir leidyklos pastangos suspėti pakartoti knygos tiražus. Pasitikrinau – ant mano stalo antroji laida, kuri siekia net 13 tūkstančių egzempliorių, o spaudoje jau publikuojamos antraštės, kad knyga sulaukė ir trečiojo tiražo...

Neslėpsiu, kad šios knygos laukiau ir nebuvo jokių abejonių, kad šioji knyga bus kažkuo prastesnė už Silva Rerum darbus. Kai kas spaudoje bando sakyti nuomonę, kad Petro imperatorė beveik niekuo nesiskiria, kad viskas daugiau ar mažiau kaip Silva Rerum dalyse – atseit toks pat stilius, tos pačios idėjos, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, ir akylesnis skaitytojas, kuris jaučia literatūros subtilų pulsą, teksto energetiką, manau, nesunkiai įvardys šios knygos skirtumus tiek stilistiškai, tiek idėjiškai, tačiau visi laukia ne lyginamosios charakteristikos, bet atskiro žvilgsnio į Petro imperatorienę.

Autorė šįkart nuo LDK teritorijos krypsta į Rusiją, Petro I-ojo laikus. Iš Livonijos kilusi lietuvė Marta Skowronska, namų tarnaitė, kuri vėliau tapo visos Rusijos imperatore Jekaterina I. Šioji Pelenės istorija iš tikrųjų tai lemtingų atsitiktinumų ir pačios Martos apsukrumo dėka imperatorės iškilimo istorija, kuri toli gražu nėra tokia saldi kaip Šarlio Pero pasakoje. Istorinio romano struktūra pasirinkta gana patogi, tokią struktūrą naudoja ne vienas rašytojas – pati istorijos pasakotoja Jekaterina I mirties pataluose perpasakoja savo gyvenimą skausmingai kliedėdama, maišydama laikus – čia dabartį, čia vėl praeitį, tačiau pats praeities pasakojimas išlaiko chronologinę įvykių seką, kas dar labiau romanui suteikia stipraus ir stabilaus epinio pasakojimo įspūdį. Romanas suskirstytas į tam tikras valandas, o kiekvienai valandai skirtas lemtingas imperatorės gyvenimo įvykis. Paradoksalu, kad Rusijoje, kur laiko sąvoka niekada iki Petro I nebuvo suvokiame 24 valandų cikle, pačiame romane tampa naujos eros, epochos skaičiavimas ir, deja, Jekaterinai I tai paskutiniųjų gyvenimo valandų aritmetika. Kadangi istoriją pasakoja pati imperatorienė, žinoma, jos balsas perteikiamas pirmuoju asmeniu ir tai skiriasi nuo Silva Rerum, vadinasi, suteikiama skaitytojui iliuzija, kad jis yra truputį šios išpažinties-istorijos liudytojas.

Kalbant apie kalbinius romano niuansus, daug spaudoje minima apie rusicizmą, kurį K. Sabaliauskaitė taikė iš rašytinių šaltinių, ypač iš išlikusių laiškų. Koks tas Martos balsas literatūroje? Vietomis blyksteli gausybė rusiškų keiksmų, kurie tekstą įgalina labiau prie to meto bendravimų formų, suteikia Martai gyvasties, tačiau vietomis ėmiau abejoti. Taip, Marta buvo liuteronų šeimoje juodadarbė, tikėjo į Dievą, nors nebuvo fanatikė davatka, tačiau jos literatūrinis balsas, minties skambesys, žinoma, labiau vietomis tampa K. Sabaliauskaitės balsu. Ypač tada, kai Marta apibendrina kokius nors skausmingus savo likimo vingius, pavyzdžiui, savo vaikų mirtį, arba, pavyzdžiui, bando sulyginti Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus. Tie „akrobatiniai“ minties šuoliai sintaksiškai labai vingrūs, estetiškai vitališki, tikslūs, be minties kliaudos, kas šiek tiek (bent man) nedera su jos kaip beraštės karo vergės patirtimi, nors autorė komentuoja, kad būtent vidinės Martos savybės, emocinis intelektas, o ne kultūrinė ir švietimo dresūra, leido jai ne tik išgyventi, bet ir iškilti. Aišku, negaliu nesižavėti autorės gebėjimu valdyti mintį istoriniuose ribotuose rėmuose, kai turi būti atidus epochos dvasiai, minties tėkmei ir to paneigti neįmanoma – tai K. Sabaliauskaitės dovana, kuria ji moka naudotis.

Marta romane atskleista visapusiškai. Tiek jos istorinis kaip politikės vaidmuo, ypač romano pabaigoje, kai ji tampa Rusijos didvyre, tiek kaip motinos, tiek kaip bejėgės vergės – žodžiu, jos socialiniai statusai primena amerikietiškus linksmuosius kalnelius, būtent turtinga, (nors tenka ir pripažinti siaubinga), gyvenimiškoji patirtis ją užgrūdina, o ir pati nuolat kartoja, kad toji rizika, priešingai nei Rusijos didikams, kilo iš to, kad ji neturėjo ko prarasti, nors ir Petro globojama, ji buvo vergė. Nepaprastai gaiviai ir įvairiapusiškai atskleistas Martos emocinis intelektas ir jos vakarietiškoji kultūrinė patirtis iki karo. Tekste viskas atrodo logiška, kad iš empirinės patirties Marta daro gyvenimiškas išvadas: „Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią (p. 124).“

Regėdama Rusijoje begalinį alkoholizmą, purvą, prievartą, atrodo, visišką priešingą pasaulį nei jaunystėje Marienburge (dabartinė Latvijos šiaurė, netoli Estijos sienos, miestelis Alūksnė, turintis kiek daugiau nei 7 tūkstančių gyventojų), Jekaterina I nuolat jaučia kultūrinius skirtumus, bet nepraranda vakarietiškos dvasios, mąsto ir priima gyvenimo sunkumus paaiškindama taip, kaip gali ir geba: „Rytą sužinojome, kad mažasis Luka Piotras Menšikovas naktį nuo karštligės numirė. Numirė, nesulaukęs nė vienerių. Buvau įsitikinusi, kad tai Dievo bausmė. Mums, už tai, ką padarėme (p. 300).“ Dažnai Marta sau paaiškina negandas kaip Dievo bausmę, ypač persileidimus, negyvus kūdikius, kurie lyg įprasmina psichopatišką Petro I aistrą kolekcionuoti preparuotus organus ir išsigimėlius, atsivežtus iš Olandijos... Dievo svarba Martai „bedieviškoje Rusijoje“ išties kontrastinga. Jau vien ko vertas meniškas Girtojo Bepročių Soboro aprašymas, kuriame paaiškėja absoliučiai eretiškas Petro įsteigtas girtuoklių ir patyčių klubas, skirtas pažeminti religiją ir cerkvių šventikus. O Užgavėnių tradicinis persikrikštijimas su priesaga chuj išvis šokiruoja, kai pagalvoji, kad už milijardą kartų mažesnį įžeidimą (o kartais ir už nieką) kokioje Ispanijoje žmonės buvo tiesiog supleškinami laužuose.

Kristina Sabaliauskaitė (nuotr. Paulius Gasiūnas)

Stebina kontrastinga Petro I ir Martos sąjunga. Petras, kuris liaudies vadinamas Antikristu, žiauriu bedieviu, kraugeriu, kurio bijo visi luomai ir jam lenkiasi net gatvėje, Marta atrodo netgi priešingybė, ji žmogiška netgi gavusi didžiausią galios ir valdžios svertą, ir net atleidžia savo sadistei Kristinai Emerencijai, pas kurią dar prieš karą buvo namų užgauliojama tarnaitė: „Nebejaučiau jokio piktumo – gal, jei ne jos bjaurus būdas, nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau (p. 312)“. Toje visoje brutalumo, prievartos, kraujo aplinkoje Martos vidinė šviesa atrodo tokia plieninė ir tikriausiai atliepianti to meto žmogaus stiprumo beribiškumą, kas, bent man kaip skaitytojui, suponuoja, kad bet kuris šiuolaikinis žmogus toje aplinkoje prarastų sveiką protą...

Vienas ryškiausių šio knygos veikėjų, žinoma, yra Petras I, apie kurio būdą daug esame girdėję iš istorijos ar dokumentinių filmų, tačiau taip gero visuminio vaizdo ir nebuvome susidėlioję. Aukštaūgis karo žygius mėgstantis perfekcionistas, be saiko geriantis, svajojantis apie tviskantį Sankt Peterburgą, apie Rusijos didybę, bet čia pat ją lyg ir savo prieštaringais veiksmais griaunantis – besaikis alkoholis, valdymas, pagrįstas prievarta ir baime... Romane Marta jaučia ir regi Petrą kaip dvi skirtingas asmenybes: vienas jis meilės guolyje, o kitas – pokylių užstalėje. Epilepsijos priepuoliai, silpni nervai, iššaukiantis elgesys ir beprotiški istoriniai faktai, kurie vietomis išties šokiruoja, kaip jis replėmis raudavo didikams ir tarnams sugedusius dantis arba surengė neūžaugų vestuves vietoj cirko... „Paskui pats norėdavo tarnus gydyti: tai votį prapjauti, tai dantį kam išrauti – pats, savo rankomis, su barzdaskučio arba net staliaus žnyplėmis, jei kitų po ranka neturėdavo. Keliems liokajams išrovė, tarnams raudavo, vienam – ir žandikaulio gabalą išlaužė, tas paskui apsirgo, ėmė karščiuoti ir baisiose kančiose numirė... (p. 225)“. Demoniškas Petras atrodo išties dvilypis, atrodo, jis pasitenkina Martos seksualiniais malonumais, tačiau tekstuose daug užuominų apie tai, kad Petras turėjo santykių su savo bendražygiu Aleksandru Menšikovu. Tačiau labiausiai šis veikėjas įsimenamas ne dėl radikaliai žiaurių savo veiksmų, bet dėl troškimo paversti Rusiją vakarietišką, nors jo paties elgesys retsykiais tapdavo hiperbolizuotas visų rusų ydų šou, kurį Marta pateisino kaip antai dar vieną Petro politinį žaidybinį manevrą –rauti ir gėdytis tų ydų, kuriuos demonstruoja caras.

Trečiasis romane svarbus asmuo – Aleksandras Menšikovas, kuris tikriausiai ir būtų vedęs Martą arba laikęs ją meiluže iki gyvenimo galo, tačiau Petras I ją pasiėmė sau... Šioji vyrų „draugystė“, kad ir kokia paženklinta karo trofėjais, vis vien tėra tik Menšikovo kantrus „darbas“. Romano pradžioje Marta myli Aleksandrą, tačiau kai prasideda vaikai su Petru, ji tarsi myli abu, tačiau moteris nesvarsto, kurį labiau, bet akivaizdu, kad Aleksandro prielankumas ne kartą išgelbėjo jai gyvybę: „Užsimanei, kad jis vien apie tave šokinėtų... Bus ir to, tik ne visad, ne visą laiką... Tu atsimink, Piteris mums visų pirma – darbas. Mūsų darbas jį daryti laimingą, kiekvieną jo norą atspėti, kiekvieną užgaidą, net kai jis pats dar to nežino, ko nori, ir kad be mudviejų su tavimi jis – nė iš vietos. Kad be mudviejų gyvent negalėtų! (p. 267).“

Nesunku suprasti, kodėl Petrui ir Aleksandrui į akis krito Marta. Be savo fizinių duomenų, ji labiausiai atitiko Rusijos tautos viziją po Petro įvestų vakarietiškų kultūrinių pakeitimų. Marta nebuvo tokia įnoringa ir išlepusi kaip, tarkime, prancūzės ar kitos vakarų aristokratės, bet ir nebuvo visiška mužikė, kaip visos Rusijos bobos, kurias įstatymiškai reikėjo reguliariai mušti, todėl buvo klusnios, dievobaimingos, nesišypsojo, juodai dažė dantis ir buvo rūškanos, neprieinamos. Petras siekė tokių emocinių humanistinių pokyčių tautos charakteryje, o Marta buvo viso to pavyzdys, nes buvo sukalbama, linksma, mokėjo keiktis, gerti ir buvo gera lovoje.

Pamažu silpstanti Abiejų Tautų respublika, turkų veržimasis į Europą, karai su Švedija... Daug geografinių poslinkių romane, kurie vienaip ar kitaip kalba iš esmės apie kultūrinius mentaliteto skirtumus ir pasiekia aukščiausią literatūros matą – laiko, gyvenimo prasmės epochos apibrėžtyje pasakojimą, kuris kaip tam tikras drabužis, kurį galima pritaikyti ir šiai dienai, suvokiant, kas ilgą laiką mus formavo ir kur mes randamės ir radomės vakar permainingoje istorijoje. Visa knyga byloja, kad Lietuva, – jeigu jau žiūrint visiškai iš patriotiškos pusės, – priklausė civilizuotiems pažangiesiems Vakarams. O juk ir šiandien, kad ir kaip po sovietmečiu įdiegto nuodingo kultūrinio geno atsigaiveliotume, visgi jaunoji karta gręžiasi tik į Vakarus ir gyvena vakarietišku ritmu. Petro imperatorienė, nors ir momentalus epochos romanas, tačiau nepaprastai juslingai gyvas, nes autorė rado priėjimą prie užmirštosios Martos (apskritai kaip moters plačiojoje Pasaulio istorijoje), sukūrė savitą pasakojimo balsą perteikti šią neįtikėtiną istoriją, kuri prievartos ir žiaurumo pasaulyje net ir šiandien leidžia universaliai permąstyti žmogaus gyvenimą ir to trapaus gyvenimo prasmę.

Jūsų Maištinga Siela