Sveiki,
kino žiūrovai,
Prancūzų
filmas „Marijos istorija“ (pranc. Marie Heurtin) (2014) toli
gražu nėra susiejęs su Biblijos Marija, Kristaus motinos istorija. Veikiau tai
biografinis filmas, „aplipdytas“ pedagogikos istorija. Iš tikrųjų gyvenusi
Marie Heutin buvo kurčia ir akla, kuri tik sulaukusi paauglystės ėmė suvokti
judesių ir apčiuopiamų daiktų prasmę, tačiau iki tol nebuvo absoliučiai jokios
pedagogikos ar teorinių žinių, kaip išmokyti civilizuotai elgtis aklajam ir
kurčiajam, kuriam visas pasaulis yra tai, ką tu užuodi ir tai, ką palieti – sukelia
minkštumo ir jaukumo įspūdį arba skausmą.
Tiesą
sakant, filmas priminė gerokai seniau matytą indų filmą „Juoda“, kuris anuomet
mane šiek tiek buvo sukrėtęs. Ir visai ne kaip filmas, bet tos užuominos į
potyrį, jog galima gyventi absoliučiai tamsoje ir tyloje, nesuvokiant nei savęs,
nei aplinkos, kurioje tu atsiradai. Tai išties atrodo klaiku iki to momento,
kada atsidavę ir be proto kantrūs mokytojai suteikia mintį, jog kiekvienas
daiktas gali šį bei tą reikšti, įvyksta nenusakomas sąmonės šuolis...
„Marijos
istorija“ yra biografinė, ji iš esmės apie realiai kažkada egzistavusią Mariją,
kuri vienuolės pramokyta gestų kalbos sugebėjo padėti likimo draugėms. Nemeluosiu,
kad šis filmas jau nebepaliko tokios įspūdžio kaip anuomet indų filmas, nes
istorija, pakeitus laikmetį ir kultūrinę terpę, yra beveik tokia pat. Netgi kai
kurios minties mizanscenų artikuliacijos labai panašios. „Marijos istorija“
nesistengia būti itin natūrali, kai kas atrodo pernelyg dirbtinai sulipdyta,
tikriausiai dėl žinių stokos ir dėl mažo filmo biudžeto. Neįtikina nei
vienuolių reakcija, nei tas švystelėjęs dirbtinis humoro momentas, bet visumoje
tai nėra ir prastas filmas.
Palyginus
su šiemet regėtu „Kafarnaumu“, kuriame pasakojama apie ne iš kelmo spirtą
berniuką; nuo pat filmo pradžios patikime kultūriniu gyvumu, vaizdo dinamika ir
charakteriais „iš gyvenimo“, o štai „Marijos istorija“ – tai teatralizuotas
filmas, kuris neturi įtaigos fundamento ir viskas šiek tiek sąlygota, todėl
belieka tik vienintelis koziris – žaisti ir spekuliuoti žiūrovų moraliniais
įsitikinimais ir privesti galiausiai pernelyg tiesmukai ir pernelyg aiškiai
prie pagrindinės minties – žmogus žmogui yra atrama ir kiekvienas yra žmogus
tik tiek, kiek jis sugeba išmokti iš kito būti žmogumi.
Manau,
filmas labai pedagogiškas, jis labiau kaip supažindinamojo edukacinio tipo
filmas, kuris tiks paaugliams, jaunimui arba žiūrėjimui su visa šeima, tačiau
kaip filmas, iš kurio tikiuosi platesnio filosofinio matmenio, jis man pasirodė
pernelyg plokščias.
Mano
įvertinimas: 7/10
IMDb:7.5
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą