Alina
Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Po
labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos
vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą,
tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu
apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau
susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir
tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič
dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais
filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta
Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados
bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais,
nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip
pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą
raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.
Vokiečių
rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė
babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl
Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano
skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų
projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius
punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros
priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks
pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė,
pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio
katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.
Išties
literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų,
kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki
šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po
apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos
anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta
į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį
laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos
išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji
vis tiek renkasi vietos žemę.
Alina Bronsky
Skaitant
kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į
įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams,
santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame
gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia
nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame
tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas
nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim,
galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai
su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku
suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau
kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau
pakirs žmogų.
Geriausia
babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria
puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo
vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos
Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo,
gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš
pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu
stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės
reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.
Knygoje
įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu
počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors
jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį
naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti
kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos
Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir
motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė
grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties
pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo
realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras
ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja,
ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti
sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.
Paskutinė
babos Dunjos meilė, kaip ir pačios
knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje
išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais,
ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per
kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą.
Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė
sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir
literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą