Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela