Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ –
Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.
Sveiki, skaitytojai,
„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo,
o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir
mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo
tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“
Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš
ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas
imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros
Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų
ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu
Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai
koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis,
tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.
Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių
yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir
informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji
liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia
liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai
4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik
istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus,
mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską,
kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas
prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas
ir bejėgystė.
S.
Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando
kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai
susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios
prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba
susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart
skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų
rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos
ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.
Autorė
daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų
apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie
liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent
mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie
sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai
pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai
patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais.
Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant
sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje,
kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir
pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“,
kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.
„Nieko,
ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių
šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo
baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo
mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“
Svetlana Aleksijevič
Dažniausiai
karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo
strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius
namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių
liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos
stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar
prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja
viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja
savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie
nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią
bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant
šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės
išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato
kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus,
kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes
iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti,
o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.
„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu
užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo
mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau
suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą
gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o
sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos
klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad
iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai
vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už
galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus,
jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“
Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios
jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų
nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė
gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per
sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni,
manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio
paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti
savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje
plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa
polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie
žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama,
amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus
knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių,
prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių
žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.
Jūsų Maištinga Siela
Mano vardas Donnie ir aš esu 48 metų, turėdamas tris vaikus, mano santuoka beveik žlugo, kai sutikau gydytoją Ajayi, jį man pristatė draugas, kuris padėjo laimėti rimtą teismo bylą, kuri padarė ją labai turtingą, aš tikrai myli savo vyrą ir nenori, kad mes skyrybų, tačiau jis labai stengėsi dėl skyrybų, ir man tai buvo keista, nes jis yra mielas ir rūpestingas vyras man ir vaikams, bet staiga jis atsisuko prieš mus ir daugiau rūpi, aš jo maldavau kelis kartus, bet jis atsisako pakeisti savo širdį, žinojau, kad kažkur negerai, todėl sekiau savo draugo patarimus ir susisiekiau su rašytoju dr. Ajayi, paaiškinau jam savo situaciją ir jis papasakojo, kur yra problema. atvykęs iš pasikonsultavęs, aš parūpinau jam reikalingų daiktų, reikalingų rašybai, ir per tris dienas po to, kai buvo atliktas rašymas, mano vyras suprato, kad yra tinkamas jausmas ir nutraukia skyrybas, ir mes dabar gyvename laimingai. Aš rekomenduoju dr. Ajayi jums ir už tokią gyvenimo problemą, su kuria susiduriate. susisiekite el. paštu: drajayi1990@gmail.com arba „Viber / WhatsApp“: +2347084887094
AtsakytiPanaikinti