Knyga: Melody Beattie - NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi

Melody Beattie. „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ – Vilnius: Alma litera, 2020. – 302 p.

Sveiki, skaitytojai,

Rašyti recenziją apie savipagalbos knygas, tiesą sakant, ne mano sritis. Vienu metu bodėjausi šios literatūros skyriumi ir praeidavau aukštai užrietęs nosį, kadangi paauglystėje jų buvau perskaitęs dešimtis, bet nė viena manęs, atrodo, nepakeitė iš esmės taip, kaip tikėdavausi, todėl atrodė, kad autoriai, kuriems velnioniškai pasisekė, ėmė dar prie to ir parašė knygą, kad susišluotų pinigus. Žinoma, tokį požiūrį dalinai formavo ir elitiniai grožinės literatūros skaitytojai, su kurių nuomone tapatinausi, galvodamas: juk tie knygų ekspertai tikrai žino, ką sako, todėl savipagalbos knygos – niekam tikusios. Gana ilgai gyvenau su šia nuostata, tačiau paskutiniaisiais metais ėmiau ir pasikeičiau, pasikeitė ir mano nuostata tiek apie savipagalbos knygas, tiek apie tam tikrą ezoterinę literatūrą. Bet kokiu atveju, man svarbu tarp ezoterinės literatūros ir savipagalbos knygų aptikti bendrąsias sąsajas, skirtingus problemos gvildenimo instrumentus, nes dažniausiai jos kalba apie vieną ir tą patį – apie žmogaus ligas, gebėjimą susitaikyti, priimti save ir pasaulį, būti laimingam ir sveikam.

Naujausias savipagalbos hitas Lietuvos negrožinės literatūros nišoje yra antrąkart lietuviškai perleista (pirmąkart 2014 m.) amerikiečių autorės ir kopriklausomybės specialistės Melody Beattie „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ (angl. Codependent No More), pastaroji originalo kalba pirmąkart pasirodė 1986 m. ir Amerikoje tapo hitu. Lietuviškas variantas išverstas su autorės papildymais iš 1992 metų knygos versijos.

Tiesą sakant, knygą skaičiau kiek daugiau nei mėnesį, pamažu, todėl įspūdis gana nevienalytis. Vienu metu į ją labai įsitraukdavau, atrodė, kad su viskuo besąlygiškai sutikau, linkčiojau ir pritariau, o kai kada pasirodydavo, kad autorė daugžodžiauja, retsykiais pernelyg kartojasi. Nepaisant tokio įspūdžio, tai gana taupiai, protingai parašyta knyga, kuri neapeliuoja būti itin mokslinė. Autorė neretai byloja iš savo asmeninės patirties, todėl skaitant neatrodo, kad tai būtų kokio nors žymaus daktaro ar eksperto knyga apie tam tikrus stebimų subjektų problemas. Tai veikiau autorės empirine iniciatyva inspiruotas pasidalijimas su pasauliu, kaip moteris susitvarkė savo gyvenimą ir kaip panašius dėsnius aptikdama padėjo kitiems. Pati Melody Beattie (g. 1948) aštuntajame dešimtmetyje buvo alkoholikė, vėliau pripažįsta, kad jos santuoka buvo prasta, ji tapo kopriklausoma, neteko vaiko, todėl turi ką papasakoti apie savo patirtis.

Esminis šios knygos raktažodis yra kopriklausomybė, kuris iš esmės skiriasi nuo sąvokos priklausomybė. Autorė knygos pirmosiose dalyse pristato, kaip atsirado kopriklausomybės sąvoką ir kaip ją apibrėžia kiti mokslininkai, pateikia jų pavyzdžius. Pati autorė šio žodžio reikšmę nusako šitaip: „Kopriklausomasis – tai žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį (p. 53).“ Jeigu manote, kad knyga skirta alkoholikams, tikriausiai labai apsiriksite, tai veikiau tiems, kurie gyvena šalia alkoholikų, lošėjų, sekso priklausomybių turinčių žmonių, kurie taikstosi su priklausomybę turinčių žmonių elgesiu, stengiasi tokį žmogų apsaugoti, gelbsti jį iš įvairiausių situacijų, tačiau nesugeba susitvarkyti savo paties gyvenimo ir jausmų. Knygoje kopriklausomybę turintys žmonės pasąmoningai nuolat išsirenka žalingą priklausomybę turinčius partnerius ir kamuojasi, kuria dramas, pasineria į kito kontrolę, tačiau labiausiai dėl to jaučiasi aukos, bijančios atitrūkti ir nebekontroliuoti kitų. Knygoje pateikiama ne viena drastiška ir labai subtilių manipuliatorių (kopriklausomųjų) bendravimo pavyzdžių.

Manau, kad knygą vertėtų skaityti ne tik šalia gyvenantiems alkoholikų, bet ir patiems alkoholikams, kurie nesupranta, kaip elgtis su šalia esančiais žmonėmis, nes knyga padeda suprasti jų padėtį ir emocijas. Tai visokeriopa knyga. Nors autorė nuolat akcentuoja alkoholizmą, tačiau kopriklausomųjų žmonių, nuolat sprendžiančių ir besikišančių į kitų gyvenimus (dažnai nežiūrinčių savo pačių nei jausenų, nei gyvenimo). Kopriklausomieji gali būti, pavyzdžiui, tėvai, kurie niekaip negali paleisti savo atžalų į gyvenimą, kurie skambinėja kasdien po keletą kartų ir „tikrina“, žarsto patarimus, atima bet kokį malonumą atrasti pačiam gyvenimo skonį. Kitą vertus, perfekcionistai dažniausiai ir būna kopriklausomieji, kurie dirba iki paskutinio jėgų lašo, nė nesuvokdami, kad iš tikrųjų trokšta iš aplinkinio pasaulio pritarimo ir meilės, įvertinimo už įdėtas pastangas. Knygoje pateiktas ne vienas kopriklausomybės įsivertinimo testas, todėl lengva nustatyti, kiek sau kiekvienas iš mūsų meluoja.

Kopriklausomybės ištakos randasi XX pirmojoje pusėje, kada alkoholikų vyrų žmonos susirinkdavo į moterų būrelius, kad pakalbėtų, kaip jaučiasi gyvendamos su vyrais alkoholikais. Daugelis iš jų tiesiog negalėjo ne tik palikti vyrų, bet ir jautė patologišką atsakomybę už alkoholiko iškrėstas eibes. Beskaitydamas šią knygos dalį prisiminiau gana pusėtiną vaidinį filmą Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija (angl. When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010) su aktore Winona Ryder. Siūlau pasižiūrėti ne dėl to, kad filmas gerai (nors jis gan prastas) pastatytas, bet dėl istorinės medžiagos ir bendro konteksto, žinome, jeigu turite problemų su alkoholikais ar pačiu alkoholiu.

Autorė gana tiksliai nusako daugiau ar mažiau panašius kopriklausomųjų išgyvenimus: „Jei kitiems žmonėms ir jų problemoms skiriame visą savo energiją, jos beveik nelieka savo gyvenimui gyventi. Be to, ore tiesiog tvyro nerimas ir atsakomybės jausmas. Visa tai užsikraudami ant savo pečių, nieko nepaliekame kitiems. Tai nuvargina mus ir išlepina juos. Be to, nerimaudami dėl kitų žmonių ir problemų niekam nieko nepadedame. Neišsprendžiame problemų, nepadedame nei kitiems žmonėms, nei sau. Tuščiai iššvaistome energiją (p. 78-79).“

Melody Beattie

Visais laikais atsiranda tokių skeptikų ir kvailių, kurie bandys tą paneigti: tai nereikia išvis kitais rūpintis? argi tai ne pernelyg egoistiška? Yra tam tikra riba, orumas, kai suteikiam kitam žmogui pagalbą tarp to, kai jau patys bandome jį kontroliuoti. „Rūpinimasis atrodo daug draugiškesnis veiksmas, nei iš tiesų yra. Reikia, kad kitas žmogus, kuriuo ruošiamės rūpintis, ko nors nesugebėtų. Mes puolame gelbėti aukų – tų, kurie, mūsų manymu, negali atsakyti už save. Iš tikrųjų tos aukos gena pasirūpinti savimi, net jei nei mes, nei jos to nepripažįsta. Paprastai aukos lūkuriuoja prie trikampio kampo, laukdamos, kol ką nors dėl jų padarysime ir pateksime į trikampį (p. 112).“ Autorė pateikia knygoje išsamiai trikampio aukos ir kopriklausomųjų santykių trikampio modelį, kuris, bent mano akimis, kasdieniniame gyvenime atpažįstamas ne tik šeimoje, bet ir darbo aplinkoje ir, tiesą sakant, visur, kur tenka bendrauti.

„Mes taip nemylime savęs ir jaučiame tokį stiprų poreikį būti tobuli ir išvengti gėdos, kad negalime leisti kitiems net užsiminti, jog kažką padarėme negerai. Viena priežasčių, kodėl kai kurie iš mūsų kimbame prie kitų ir juos kritikuojame, yra ta, jog taip elgiamės su pačiais savimi (p. 154).“

Gali pasirodyti, kad didžioji knygos dalis yra aprašoma kopriklausomųjų problema (taip ir yra), todėl vis tikimasi kokių nors stebuklingų autorės patarimų, ką reiktų daryti, kad ši korpiklausomųjų grandis baigtųsi. Atsakymas labai paprastas – pradėti mylėti save ir gerbti, nustoti tikėtis iš aplinkos įvertinimų, liaupsių ir medalių, kad pasijustume gerai. Kai kam gal pasirodyti, kad tai pernelyg egoistiška, netgi kertasi su krikščioniškomis vertybėmis ir morale, tačiau tai vienas iš būdų spinduliuoti meilę – kai myli save, kitos išeities nėra, tik mylėti ir kitus.

Autorė siūlo 12 žingsnių alkoholikų gijimo programą, kuri taikoma ne tik alkoholikams, bet ir kopriklausomiesiems,. Gali pasirodyti, kad ši programa labai jau davatkiška, nukreipta į Dievą, tačiau įsigilinus į ją, darosi akivaizdu, kad joje absoliučiai neakcentuojamas alkoholis ar prasti santykiai. Beveik visi 12 žingsnių šūkiai yra nukreipti į save, į vidinį žmogaus pasidavimą, pripažinimą ir galiausiai sveikimo procesą – tai dvasiniai praktiniai žingsneliai, kurie tinka visiems, ne tik alkoholikams.

Tiesa, nežinau, ar Lietuvoje yra alkoholikų šeimos narių susirinkimai Al-Anon, tačiau akivaizdu, kad geriančių žmonių įtaka negeriantiems šeimos rate daro milžinišką psichologinę įtaką. Tai tarsi bendra šeimos programa, kolektyvinės sąmonės dalis, kuri nulemia viso likusio gyvenimo sveikatą ir kokybę.

Tiesą sakant, net nesitikėjau, jog šioji knyga su „rėkiančia“ raudona emblema, kad neva parduota penki milijonai egzempliorių, apskritai gali būti naudinga. Bet buvo! Netgi labai! Žinoma, kai kurios tiesos ir modeliai jau žinomi seniai, tik iš kito žiūros kampo, o čia taip viskas aiškiai ir paprastai, kad nekyla abejonių, jog tai puiki knyga pradedantiesiems, kurie trokšta susivokti, kas esą iš tikrųjų, norintiems imtis iniciatyvos keisti save, o per save ir visą likusį pasaulį. Manau, šią knygą dar ne kartą atsiversiu, nes prisibraukiau pieštuku pačių įvairiausių citatų ir pavydžių, tad labai rekomenduoju ją paskaityti ne dėl malonumo ar neturint ką veikti, bet iš to ryžtingo postūmio, jog knygoje iš tikrųjų ieškau atsakymo, kibirkšties, kas priverstų sukti gyvenimo kelkraštyje į kitą pusę, iš naujo atrasti ir pamilti save bei kitus.

Jūsų Maištinga Siela