Sveiki,
Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti
režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo
patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the
Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo
žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas
pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.
Istorija pasakoja kelių veikėjų
susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius,
kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje
svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia,
kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis
plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių
dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams.
Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs
tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir
grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios
istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno
sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka
religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms
istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip
paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.
Ten, kur religinis fanatizmas,
būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių
Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios
forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro
duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio
filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos
uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms
įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip
Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas
sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos
praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba
tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir
turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines
nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai
herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.
Filme išlaikoma atmosfera, tačiau
ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas
aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji
nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme
detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži,
istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas
perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos
mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka
įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra
originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais
galima sukalti neprastą istoriją.
Mano įvertinimas:
8/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą