Sveiki,
Kaip gyvenate? Jau daugiau nei
mėnesį dirbu vien tik nuotoliniu būdu. Manau, kad ant savo kėdės su ratukais ir
gyvenu. Užpakalis tampa plokščias kaip keptuvės dugnas, bet ne tai baisiausia. Visada
yra fizinio lavinimo pratimų, kuriuos galima pasidaryti pertraukėlių metu, o
svarbiausia taisyklė – nepirkti daugiau maisto, nei reikia iš tikrųjų. Juk
niekas nenori sustorėti?
Vakar Veneciją užliejo jūros
vanduo. Be abejo, tai apokalipsės ženklas. Rodė per žinias.
Naktį prastai miegojau. Kraujavo
nosis. Laukiau, kol mano lovą irgi pamažu užlies vanduo ir šitaip nuskandins. Nejaučiu
Kalėdų. Visą naktį mintys nešė į prisiminimus ir, atrodo, kad anuomet buvo
tikrai geriau. Jaučiau Kalėdas, norėjau jų. Dabar nebenoriu, nes tai
automatiška, nėra dvasios. Pastaruoju metu ištinka apmaudas, kad pabundu iš
miego. Norisi nepabusti. Norisi sapnuoti, nes ten įdomiau. Nesupykčiau, jeigu
ten užstrigčiau. Be abejo, atsinaujinusios depresijos požymiai.
Bet sako, priimk savo jausmus! Ir
gerus, ir blogus! Vis galvoju, kur aš pats dingau, bepriiminėdamas blogus
jausmus ir juos pripažindamas? Kur pasidėjo mano gyvenimo džiaugsmas? Atrodo,
viskas prėska, niekas nebejaudina, viskas automatizuota: darbas dėl pinigų,
atsibudimas dėl darbo, maistas dėl alkio... Tik ėsti ir šikti: mano funkcija,
mano gyvenimas. Kaip anuomet, kaip ir visada. Visas tas automatinis algoritmas,
įrėmintas beprasmiškame karantine, kur mus gąsdina skaičiais, griežtesniais
apribojimais, sankcijomis – sociumas yra beprotybė! ar aš priklausau tos
beprotybės daliai? ar ten irgi esu aš? tuose statistiniuose skaičiuose? tuose apklausų
rezultatuose, kuriuose gyvenime nesu dalyvavęs, bet esu priskiriamas kažkieno
valia? – bandoma sukiršinti dėl kaukių, netgi dviejų metrų nesilaikymo
politika.
Aną dieną mačiau piktą
pensininkę, kuri rėkė ant vidutinio amžiaus moters, kad jos nosis kyšo iš po
kaukės:
– Tu ką? Nori, kad aš per tave į
kapus anksčiau laiko nueičiau?!!
Bet ar ne to ir siekiama?
Kiršinti? Prisimenu, kaip politikai iniciavo skundimo kultūrą, sukurdami
facebooke puslapį, kuriame žmonės skųstų kitus už kaukių nedėvėjimą. Galiausiai
žmonės ten krovė tik pačių politikų fotografijas be kaukių. Neišėjo. Bet kitais
atvejais visada išeina kiršinti, nes Venecija skęsta, į Europą ateina amžinoji
žiema, kuriamas nesaugumo pojūtis, įtariamaisiais tampa visi. Panašiai kaip „Sostų
karuose“, belieka sulaukti baltųjų klajūnų iš šiaurės, mutavusių dėl COVID-19 nemirtingų
ir neperšaunamų baltųjų lokių, kurie ropšis per langą ir pavers mus kažkuo, kas
galbūt buvome, bet neigėme. Zombiais. Pilkaisiais numirėliais.
Esminis klausimas: kaip
susijaudinti karantino metu? Kaip pajusti, kad nesi vien tik vergovės sistemos
už 5 eurus per valandą samdomas „laisvasis“ vergas prie kompiuterio, spręsdamas
kitų problemas, kai negali išspręsti savųjų? Kas už to automatizmo dar yra, kad
galėtų sujaudinti? Filmai? Knygos? Menas? Jie čia, dabar kartu su manimi, ant
sukamosios kėdės, pasiekiami ranka, vienos pelės klavišo paspaudimu.
Nebejaudina. Nebeįdomu. Nepakrauna. Tai fiktyvus potyris, kuris neprilygs šuoliui
su guma ar parašiutu. Gal labiausiai trūksta adrenalino? Tiesa ir teisingumas
nebejaudina. Neteisybė ir patyčios nebejaudina. Nebėra stimulo kovoti, nes pasaulio
ir žmonių savo lojimu nepakeisi, o ir, pripažinkime, kad ir nebūtina.
Kur pasidėti savo unikalumą? Jis
stigmatizuotame ir atomatiškame pasaulyje nereikalingas. Tu tik nesirk, būk
sveikas, atlik darbus, funkcionuok, mokėk mokesčius, be priežasties neik į
lauką, kurį laiką nesidaugink, jei gali, tyliai bankrutuok, tačiau nesiskųsk. Žmonėms
nepatinka, kai sekasi ir nepatinka, kai skundžiamasi dėl nesėkmių. Geriau
pilkas viduriukas. Tokie žmonės toleruojami. Venecija skęsta, bet mes kaip „Titanike“
makabriškai grokime instrumentais, niūniuokime paguodos ritualus bent sau,
nesitikėdami, kad kas išgirs, kad kas išgelbės.
Kaip save patenkinti dvasiškai? Nebėra
naujų metodų, praktikų, žodžių. Daugelį jau išbandžiau, kol pastebėjau, kad
viskas daugmaž kartojasi algoritmu. Paskutiniu metu nebetikiu Dievu. Tik
gyvenimu sąmonėje, kurios dalies išraiška aš ir esu. Laukiu, kol įvyks
pabudimas, bet vis labiau jaučiu, kad neįvyks, nes taip ir pasensiu ant šios kėdės
su ratukais. Vis labiau tikiu, kad esu pats Dievas, tiek įsižeminęs, praradęs
dieviškumą, kad nebeatpažįstu savęs kaip Dievo. Jeigu kam nors pasakyčiau, kad
esu Dievas, arba jūs pasakytumėt? Numirtų visi iš juoko. Juokčiausi ir aš,
žinoma, lyg pasakęs kokį nors juokelį.
Venecija skęsta ir nėra pripučiamų
bemiegių lovų, kurios išplukdytų mane į kitą realybę. Kol kas esu čia. Dievas
be dieviškumo. Rambėju, tampu nebejautrus ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Vis
prisimenu Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ vaizduojama Iskarijotą, kuris
nusivylė viskuo. Tai baisiausia, kas gali nutikti. Nes pyktis,
nepasitenkinimas, kova – kad ir kaip destruktyviai atrodytų, tie jausmai teikia
užtaiso gyventi, o apatija, nusivylimas, abejingumas – tai, kas nebeatitaisoma.
Atrodo, kad vaikštau Judo Iskarijoto veidu, pridengtu kiniškomis medicininėmis
kaukėmis. Ir atrodo, kad svarbiau už sveikatą visiems yra tik taisyklės, būtina
kaukė kaip egzistencijos žymė, nes kitokiu atveju esi kenksmingas, tu, po ta
kauke, nieko nereiški, tu vertę turi tik tada, kai nešioji kaukę, panašiai kaip
sovietiniai spaliukai su Leninu ženkliuku. Aš visuomenei esu vertingas
tik tiek, kiek susimoku mokesčių ir, kad vykdau įsakymus, kitais atvejais esu
tik priešas.
Pasruvusioje Venecijoje azijiečiai
fotografuojasi. Jie šypsosi. Norėčiau ir aš taip jausti gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis
mus ištikusia maža tragedija. Tiesiog nuspręsti, kad galiu pajudėti ir kažką
padaryti, kad jausčiausi geriau. Ne tik apsisukti aplink savo karintino krėslą –
geležinį „Sostų karų“ sostą. Būti daugiau nei tik nudrengtu karantininiu
skuduru. Piliečiu, kurį reikia perspėti, kas nutiks, kai šis nesilaikys
įstatymo. Galiausiai tie įstatymai man ir neberūpi. Kaip ir Kalėdos.
Nebejaudina nei karantinas, nei kaukės, nei baudos, nei Veryga, nei skęstanti
Venecija, nei darbas, nebeturiu tikslų, svajoju labai minimaliai, dažniausiai
intencija tokia: kaip pratempti dieną, kad vėl galėčiau užmigti? Nuo kada manęs
nebepiktina neteisybė, sistema, kuri kiršina, kurioje tiek daug absurdo, kuris nebežeidžia?
Kur toji aistra gyventi? Nugalėti, būtinai įrodyti savo tiesą? Ar tai pirmas požymis,
kad prigimtinis dieviškumas grįžta į mane? Kai nebelieka kovos? Aš tokio Dievo
savyje beskonio ir beaistrio nepažįstu.
Venecijos pamatus skalauja kanalų
vandenys. Seklūs ir šalti. Balandžiams vis mažiau vietos kur nors nutūpti.
Pasaulis skęsta, o dieviškumo nedaugėja. Vien tik išpūsti iš pradžių bauginę, o
dabar apatiškai pasitinkami apokalipsės ženklai. Apokalipsė, kuri neturi
pabaigos, kurios datos keičiamos, nukeliamos, nes apokalipsė jau įvyko, tik
bėda, kad ji nepripažinta ir neįteisinta kaip vienos lyties asmenų partnerytė:
visi supranta, kad reiškinys egzistuoja, bet kol nėra įstatymiškai įteisinta,
todėl patogu apsimesti, kad tikrovėje tai neegzistuoja.
Jūsų Maištinga Siela
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti