Geriausios perskaitytos 2020 metų knygos: TOP 10! Lietuvių autorių knygų TOP 5!

Sveiki,

 

Nevyniosiu į vatą. Šie skaitymo metai nebuvo sklandūs ir stulbinantys. Nebuvo itin didelių atradimų, bet pasitaikė tokių knygų, apie kurias galvojau net po pusmečio. Manau, tai susieta su mano kvailėjimu, juk ir liaudies priežodis sako: daug žinosi – greit pasensi! Kuo daugiau skaitai, tuo sunkiau atrandi tai, kas sužadina emocijas, priverčia išsižioti. Nemanau, kad ir ateinantys skaitymo metai mane kažin kuo nustebins.

 

Kadangi jau ne vienas prašėte savo geriausių perskaitytų knygų topo, skubu pasidalyti. Kaip visada, mano vertinimai labai nepastovūs, subjektyvūs. Nebūtinai itin palankios recenzijos turi atspindėti mano dabartinį pasirinkimą, nes visgi vertinu iš visų metų perspektyvos. Mano sąrašuose, kaip visada, yra ne vien 2019-2020 metais išleistų knygų, bet ir seniau. Norėčiau perskaityti daugiau, norėčiau atrasti daugiau, tačiau gyvenimas toks, kad trūksta laiko, o ir ne visada norisi likusį laiką po darbų skirti literatūrai. Maniau, kad karantino laikas bus puikus, nes niekur nereiks blaškytis, galėsiu daugiau perskaityti, tačiau klydau. Po kompiuterio, nuotolinio darbo norėjau kuo mažiau spoksoti į knygą. Metų pabaiga pakoregavo mano skaitymo įpročius, dezertyravau prie lietuviškos poezijos, nes jaučiu, kad kelias prisėdimais niekaip neįveikiu H. Yanagiharos „Mažas gyvenimas“. Vis sunkiau ir abejingiau imu storą romaną, prisibijau, kad to sprinto nebeįveiksiu, arba imu galvoti, kad vietoj vieno talmudo geriau perskaitysiu dvi ar net tris vidutinio storio knygas ir būsiu labiau išlošęs. Ar tai reiškia, kad nusivyliau literatūra? Anaiptol.

 

Tiesa, neperskaičiau net pusės knygų, kiek įsigijau. Nebuvo tam laiko.

 

2020 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 43 knygos.

Verstinės knygos: 37 knygos

Lietuvių autorių: 12 knygų

Poezijos: 6 knygos.

 

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

 

Šiemet, priešingais nei paskutiniaisiais metais, nebuvo sunku sudėlioti labiausiai įsimintiniausias knygas. Šį sąrašą pakoregavo paskutiniu metu perskaitytos Bookerio įvertintos ir nominuotos knygos.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“. Knyga pirkta atsitiktinai iš skaitytų knygų knygyno. Paprastai pataikau. Šįkart irgi. Tikriausiai ilgiausiai apgalvota knyga per šiuos metus. Trijų skirtingų istorijų koliažas, skirtingi žanrai, epochos, vertybės, jungiančių istorijų detalės, pasikartojimai. Neįtikėtina knyga! Kai bandau ją idėjiškai aprėpti, eina šiurpas, vadinasi, knyga išties paveiki! Tiesa, ankstesnė autoriaus skaityta knyga „Tos valandos“ kitų vertinama labiau, tačiau man šioji patiko kur kas labiau. Tai melancholijos, stiprios literatūrinės raiškos, gero vertimo pavyzdys. Svarbi pusiausvyra tarp to, ką pasakoji ir to, kaip pasakoji. 

2. Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Goncourto premija įvertinta maža knygelė apie Hitlerio laikus ir priežastis, kaip prasidėjo visa šioji Antrojo pasaulinio karo šėtonija. Juvelyrinė literatūra, išmoninga, taupi, galinga, įžvalgi. Fantazija eina išvien su faktais. Po šios knygos ilgai negalėjau aptikti knygos, apie kurią tiek galvočiau, kol neatėjo M. Cunninghamo „Dienų pavyzdžiai“. Labai gaila, kad nekomercinė leidykla, atsidavusi prancūzų literatūrai, mažai liko pastebėta tiek kritikų, tiek internautinių skaitytojų, kurie dalijasi savo skaitytomis knygomis.  

 

3. Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“. Bookerio laimėtoja. Sodri juodaodžių lesbiečių kultūros studija, brėžianti žmogiškumo, susiskaldymo, homofobijos ir rasizmo punktyrus – žodžiu, tai, kas iš esmės nepatinka lietuviams, bet žūtbūt reikalinga kaip vakcina. Gyvenimas paribiuose, kova už pripažinimą. Labai šiltai ir aistringai susiskaitė. Šiemet skaičiau ir kitą Annos Burn Bookerio laimėtą knygą „Pienininkas“. Anoji parašyta labai išmoningai, tačiau skaitymas priminė kovą, o B. Evaristo knyga priešingai – savotišką atskirą gyvenimą.

 

4. Graham Swift „Į dienos šviesą“. 2008 metais lietuviškai pasirodžiusi šioji knyga ėjo ir praėjo. Bookerio sąraše atsidūrusi detektyvinė istorija man pasirodė tokia literatūriškai melancholiška, tokia sukonstruota sąžiningai, kad įkritau į tą istoriją ir nebegalėjau išlipti. Tiesa, šiemet „Baltos lankos“ išleido to paties autoriaus „Regimybės“ – irgi labai puiki, taupi, literatūriška, tačiau kažkodėl pasąmonėje išsiliko būtent „Į dienos šviesą“.

 

5. Florian Illies „1913. Šimtmečio vasara“. Kažkuo priminė E. Vuillardo „Darbotvarkę“. Vokiečių rašytojas puikiai išstudijavo kultūrinius procesus, nuo Kafkos iki Froido, nuo Manno iki garsių tapytojų. Kiek daug talpina šioji knyga faktų ir fantazijos, gebėjimo sulipdyti šimtmečio vasaros žemėlapį, galutinai pakeisiantį mūsų požiūrį į istoriją ir mus pačius. Išties labai verta knyga!

 

6. Salman Rushdie „Kichotas“. Viena paskutiniųjų storesnių skaitytų šiemet knygų. Salman Rushdie atgimimas. Naujos eksperimentinės idėjos, Don Kichoto pertransformavimas, visiška absurdiškai makabriška socialinė ir kultūrinė kritika – smūgis JAV paikoms vertybėms diktuojamoms bukomis pokalbių laidoms ir „Netflix“ platformos serialams.

 

7. Patrik Svenson „Apie ungurius ir žmonės: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“. Tikriausiai pati nuoširdžiausia šių metų knyga. Autorius reflektuoja savo asmeninius santykius su tėvu, o kartu pasakoja paslaptingą ungurių gyvenimą, tyrinėjimus nuo Antikos iki šių dienų. Tai detektyvinė dvasios kelionė per pasaulio pažinimą ir save, kuri iškelia įdomius klausimus: ar įmanomą pažinti pasaulį, kai ne visada įstengiame suprasti artimiausius žmones.

 

8. Richard Powers „Medžių istorija“. Bookeriui nominuota JAV rašytojo knyga. Pirmasis skyrius – tai „skaniausia“, ką skaičiau šiemet! Šitaip jautriai ir uždegančiai pradėta knyga, maniau, išliks tolygi, tačiau vėliau knyga išsiskaidė, prarado sakralumą, nuėjo iki teismų bylinėjimosi ir socialinių problemų hiperbolizavimo detektyvų, kriminalų ir net muilo operos žanrų rėmuose. Visumoje knyga vis tiek paliko gerą įspūdį, tačiau tas žanrų bangavimas ne juokais išmušė žemę iš po kojų, vietomis vertė nusivilti, vietomis žavėtis. Bet kokiu atveju, aktuali knyga klimato kaitos eroje.

 

9. Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“. Skani ir išmoninga literatūra, kuri turi nemažai pretenzijų. Australijos bestseleris. Štai Virginijai Kulvinckaitei visai nepatiko šioji knyga, o man priešingai – nepatiko „Amerikos purvas“, o šioji vien už literatūros išmonę, fantaziją, gebėjimą susieti nesusiejama. Sutikčiau tik su tuo, kad pagrindinis veikėjas neevoliucionuoja dvasiškai ir nekinta dėl traumų, lyg būtų koks super didvyris ar net antžmogis. Tačiau visumoje knyga tikrai įsimenama ir nebloga tiems, kurie mėgsta literatūriškumą, formą, sodrumą.

 

10. Liu Cixin „Trijų kūnų problema“. Į paskutinę vietą pretendavo dar bent trys knygos, tačiau pasirinkau mokslinės fantastikos kūrinį, manydamas, kad šioji knyga nusipelnė būti tope dėl fizikinių dėsnių panaudojimo visatos struktūroms atskleisti, kas kad fantastikos lygmenyje. „Sostų karų“ kūrėjai jau pradėjo statyt pagal šią trilogiją TV serialą, lietuviškai netrukus pasirodys antroji dalis. Dar nežinau, ar skaitysiu, tačiau šią suskaičiau gana įdomiai: 1968-ųjų Kinijos revoliucija ir tolimos žvaigždės planetos gyventojai, kurie staiga sudžiūsta, nes priartėja viena iš trijų saulių ir viską išdegina, todėl priminė kompiuterinių loginių žaidimų sukryžminimą su kinų tautos istorijos perversijomis. Neatimsi – fantastika išties stulbina!

 

TAI, KĄ VERTA SKAITYTI, BET LIKO „UŽ BORTO“.

 

O liko irgi nemažai! Į dešimtą vietą norėjosi įtraukti prancūzų maištininkės V. Despentes „Vernonas Subotexas“ – šmaikšti, sodri, chuliganiška knyga. Tikrai labai įsimintina knyga (ypač gal vyrams skaitytojams) būtų Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“. Mano mylimi du autoriai: J. M. Coetzee „Peterburgo meistras“ ir Olga Tokarczuk „Dienos namai, nakties namai“ bei „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – pastaroji labiau patiko už „Dienos namus, nakties namus“. Nežinau, Olgai nebeužteko vietos tope, gal dėl to, kad šios dvi jos geros knygos idėjiškai taip ir nepranoko „Bėgūnų“, tačiau džiaugiuosi pažinęs ir suskaitęs. Panašiai ir su Coetzee – žinai, kad yra geresnių jo knygų, galgi net geriausius suskaitei, bet vis tiek gėriesi jo gebėjimu mąsliai perteikti savo literatūrinę idėją.

 

Prie stiprių knygų priskirčiau ir prancūzų Michael Huoellebecq „Žemėlapis ir teritorija“ – nesu daug skaitęs romanų, kurie perteiktų šiuolaikinį vakarų Europos žmogaus pasaulėžiūrą ir gyvenimą, todėl vis dar darė įspūdį, nors tai, kaip supratau, ne geriausias jo kūrinys. Netikėtai aštrus skaitymas buvo Marinos Sainz Borgo „Karakase vis dar naktis“, kuriame šiurpia zombiška apokalipsine nuotaika perteikta paskutinė Venesuelos krizė, masinės žudynės ir mėginimas pabėgti iš šalies. Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“, manau, daugeliui aukštos prabos literatūros skaitytojų tapo ar taps atradimu. Verta skaityti. Jau mano minėta G. Swift „Regimybės“ – juvelyrinis rašytojas, kurio bet kuri knyga yra tarsi desertas. Žinoma, prie skaitytinų priskirčiau ir Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ – nemari ir šiurpi dokumentinė proza, kuri primena, perspėja, sukrečia.

 

KAS NUVYLĖ, NEPATIKO, NEĮVEIKIAU?

 

Absoliutus metų nusivylimas – olandų rašytojo Harry Mulish „Dangaus atradimas“. Tokia stora knyga! Kai perkopiau 200 puslapių ribą, ėmiau ir pasidaviau. Iki šiol nesigailiu. Labai gera idėja, tačiau muilo operų ištęstas epicentras tiesiog dusino nuo bukumo, sentimentalumo ir beprasmybės.  Prie nesužavėjusių priskirčiau taip pat seriališkų bruožų turintį bestselerį Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ – ryjama puslapis po puslapio, tačiau nieko naujo, ko nebūčiau matęs seriale, tik kur kas įdomiau, „Narkotikų prekeiviai“.

 

Atrodo, kol skaičiau trumpo tarptautinio Booker sąrašo vokiečių rašytojos Marion Poschman knygą „Pušų salos“, tol buvo gerai, tačiau šiandien iš tolo atrodo tokia prėska, kad vargiai galėčiau bent penkiais sakiniais pasakyti, apie ką toji knyga. Absoliučiai nepatiko bandymas su Nobelio laureatu Peter Handke, kurio psichodelinis „Tamsią naktį išėjau iš tamsių namų“ tikriausiai patiks arba besiužetinės sąmonės srauto literatūros gurmanams, arba gėlių vaikų ir hipių kultūros atstovams. Didelio įspūdžio nepadarė ir mano mėgstamas prancūzų rašytojas Philippe Claudel su „Šuns archipelagas“ – tos pačios idėjos, energetika. Ankstesnės skaitytos knygos atrodė dar įdomios. Anna Burns „Pienininkas“ išties gerai parašytas, tik bijau, kad daugelis iš jūsų kankinsis, bandydami lyg iš uždaro geto suvokti tą užzulintą, nors ir motyvuotą, pasakotojos mąstymo manierą. Štai Sylvios Plath „Stiklo gaubtas“ toks ir liko „per vidurį“ – depresuojančios intelektualės vunderkindės pasaulio pažinimas per kančias ir patiko, atrodo, ir kartu nedarė itin didelio įspūdžio.

 

Štai tokie mano skaitymo metai.

 

LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

Kadangi, kaip visada, nedaug skaičiau lietuvių autorių, o pusė iš jų – poezija, tai sudarinėti iš saujelės grudų topus gana sudėtinga. Gal tai nebūtų topas, veikiau sureitingavimas.

 

Prozos top 5.

1. Jurga Tumasonytė „Undinės“. Absoliučiai netikėta. Taip skiriasi nuo „Dirbtinės muselės“, o iki šiol menu jos įspūdingai ir kafkiškai žiauriai perteiktą novelę „Karalystė“. Man išties ši rašytoja tikras atradimas.

2. Daina Opolskaitė „Dienų piramidės“. Brandu, novelės „sukaltos“ pagal senąsias lietuviškosios novelės tradicijas, gyvenimiška išmintis, rimtis, žmogaus būvimas šalia žmogaus – ir skanu skaityti, ir grožis, ir literatūriška.

3. Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“. Atrodo, šiemet pas mane dominuoja novelės žanras. Dar vienas atradimas. Kai gyvename amžiuje, kai ne charakteris svarbiausia, o kiek kilogramų yra ant šlaunų, manau, tame tuštybių, kūnų linijų, santykių derinimo pagal zodiakų ženklus laikmetyje šios novelės tampa mūsų gyvenimo ir kultūros atspindžiais.

4. Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“. Kol skaičiau, tikrai patiko. Dabar be provincijoje išprievartautos naivios merginos, ne kažin ką galėčiau prisiminti iš tų trumpų, bet kruopščių pateiktų pasakojimų.

5.Vytautas Varanius „Šiltnamis“. Paauglių literatūra – seksas, atsakomybė, vienišo provincialaus vaikino pasaulėlis, šeimos dramos, mokėjimas naudotis sekso metu apsaugos priemonėmis. Juk tai viskas, ko reikia paaugliui skaitytojui.

 Poezijos top 5!

1. Giedrė Kazlauskaitė „Gintaro kambarys“.

2. Nojus Saulytis „SMS gėlytė“.

3. Laima Kreivytė „Artumo aritmetika“.

4. Nerijus Cibulskas „Veneros“.

5. Mantas Balakauskas „Apmaudas“.

Jūsų Maištinga Siela