Sveiki,
Paskutiniu
metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų
derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų
metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį
ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019).
Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją,
todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš
peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.
„Nova
Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario
Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla
galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai,
okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys
lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su
varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas
pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių,
iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati
Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus
krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška,
kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties
Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas
Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.
Jeigu
spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais
analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus
filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių
permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę
ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi
idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai
apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius
pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš
tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas
namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su
žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų
išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai
apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo,
neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų
idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą
Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje
ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.
Manau, filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę...
Tai iš tikrųjų gelmę
paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro
idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai
gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti
(akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų
idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką
atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso
takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o
tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė
drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje
žemėje ir jaustis visaverčiu.
Mano
įvertinimas: 6.5/10
IMDb:6.8
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą