Vanessa Springora. „Abipusiu sutarimu: (ne)uždraustų santykių istorija“ – Baltos lankos, 2020. – p. 144.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Absoliučiai
neplanavau skaityti atsiminimų knygos, nors tenka pripažinti, kad tokios knygos
labai įdomios, paveikios, netgi galima sakyti „arti skaitytojo“, kadangi visai
nesunku įsivaizduoti, jog tokie įvykiai ar gyvenimas vyksta tau už sienos. 2020
metų pradžioje Prancūzijoje pasirodžiusi Vanessos Springoros (g. 1972)
atsiminimų knyga Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija
(pranc. Le Consentement) sudrebino šalį ir tam buvo nemenkų priežasčių. Į
lietuvių kalbą knygą išvertė Greta Štikelytė dar tais pačiais metais, kai knyga
pasirodė originalo kalba.
Vanessa
Springola šiuo metu užsiima knygų leidyba, ji atstovauja vienai garsiai prancūzų
knygų leidyklai Julliard, o ši atsiminimų knyga – tai ilgus dešimtmečius
brandinta jos pačios asmeninė gyvenimo istorija. Prancūzijoje gyvena toks itin
vertinamas rašytojas Gabriel Matzneff (g. 1936), kuris per savo rašytojo
karjerą pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o jo kūryba, laisvai
pasakojanti apie suaugusio vyro ir paauglių seksualinius santykius, pakerėjo
didžiąją skaitančiųjų visuomenę. Kai V. Springorai buvo trylika metų, ji
pirmąkart susitiko su G. – taip visoje knygoje įvardijamas Gabrielius – tuomet garsiam
rašytojui jau buvo penkiasdešimt. Kelerius metus Vanessa susitikinėjo su G.,
išgyvendama ankstyvą seksualinį potraukį, atsainios motinos poziciją, ją
palikusio tėvo šaltumą ir abejingumą.
Manau,
svarbus ir istorinis Prancūzijos to meto kultūrinis kontekstas. Kai visi šie
pedofiliniai įvykiai dėjosi šalyje kone atvirai prie mokyklų ir kavinių, reikia
paminėti, kad visuomenė tam tikra prasme išgyveno seksualinę revoliuciją. 1968
metais daugelis menininkų pasisakė už nevaržomus, neįpareigotus hedonistinius
santykius, todėl visuomenės nuostatos taip pat buvo paveiktos šių principų t.
y. reikia atsisakyti puritoniškų seksualinių santykių suvaržymų, primestų
stigmų, perdėto gėdos jausmo, religinių pančių, o tai tapo puikia terpe G.
Matzneffui pateisinti savo seksualinius poreikius. Knygoje randame kiek
novatorišką ir retai kur sutinkamą efebofilas terminą, kuris reiškia
suaugusiojo seksualinį potraukį ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba
mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties). Tai tam tikra prasme seksualinis
sutrikimas, sietinas su žmogaus individualiu „užstrigimu“ paauglystėje, kai
individui atrodo, jog jis pats dar tebėra ankstyvosios stadijos paauglys, o jo
lytiniai veiksmai nedaro jokios žalos. Pasirodo, kad mes, lietuviai, taip ir
neturime nė vieno G. Matzneffo išversto kūrinio, kad galėtume palyginti, kaip
toks psichologinis sutrikimas atsiskleidžia talentingai rašomoje literatūroje.
Visgi
labiau už G. Matzneffo sutrikimą knygoje šokiruoja plačioji visuomenė, žmonių
pozicija, kuri, manau, paveikė ir V. Springoros motiną. Iš pradžių smerkusi
keturiolikmetės dukters santykius su penkiasdešimtmečiu, vėliau ji pasiduoda
šiems santykiams, įsivaizduodama, kad V. Springora pajėgi pati kaip suaugusi
spręsti savo meilės istorijos dramas. „Tą ketvirtadienį motina nuo nervų
susuktu pilvu laukia žinių iš apklausos. Ji supranta, kad ir pati gali būti
patraukta atsakomybėn. Sutikusi nuslėpti dukters ir G. santykius ji taip pat
rizikuoja būti nuteista. Ji gali netgi netekti mano globos, o aš iki
pilnametystės būčiau globėjų šeimoje (o. 67)“. Visgi V. Springoros įsitraukimas
į neleistinus santykius lėmė ne vien palanki seksualinės revoliucijos situacija
šalyje, bet ir vidiniai šeimos reikalai: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano
gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų polinkį knygoms. Kiek ankstyvą
seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matomai.
Aplinkybės nepaprastai palankios (p. 27).“
Paauglės
Vanessos naivumas ir santykių idealizavimas pateisinamas, ji iš tikrųjų
nesuvokia, kad G. ja naudojasi, o motinos artimų draugų ratelis netgi žino ir
savotiškai toleruoja V. santykius su garsiu menininku. Žinoma, kad ilgai tai
tęstis negali ir pamažu Vanessai atsiveria akys, ji perskaito asmeninius G.
užrašus, sužino, kaip jis pirkdavo Filipinuose Maniloje devynmečius ir
vienuolikmečius berniukus seksualiniams poreikiams tenkinti, o vėliau savo potyrius
pertransformuodavo į literatūrą. Galiausiai V. ryžtasi palikti rašytoją,
suvokusi, kad ji tėra tik sekso žaisliukas, o jos neatliepti jausmai nelabai
tam rašytojui rūpi. Vėliau autorė štrichais „perbėga“ apie šių buvusių santykių
žalą jos asmeniniame gyvenime, kurie neatšaukiamai sužalojo ją visiems laikams.
„Kaskart, kai koks nors vyras norėdavo suteikti man malonumo arba, dar
blogiau, patirti malonumo pasinaudodamas manimi, turėdavau grumtis su kažkokiu
šešėlyje besigūžiančiu ir netrunkančius mane užlieti pasišlykštėjimu, turėjau
stengtis nematyti žiaurumo veiksmuose, kuriuose jo nebuvo nė krislelio (p. 119).“
Iš
tikrųjų praėjus 30 metų nuo tų santykių nutraukimo, V. Springora buvo
terorizuojama garsiojo rašytojo laiškais, nuolat primenamas jos nutrūkęs ryšys
su efebofilu. Šiuo metu autorė turi paauglį sūnų, sutuoktinį, tad net sunku
įsivaizduoti, kodėl tas G. vis dar kabinasi prie jos, kai pačiam jau 84 metai!
Visgi šokiruoja G. gebėjimas manipuliuoti, pateikti savo kūryboje mergaičių
sutikimą kaip dvasinį potyrį, netgi remdamasis antikoje buvusiais seksualiniais
santykių normomis, kurti šių dienų manifestą, jog nenaudojant prievartos galima
„pamokyti“ paauglį patirti seksualinio gyvenimo malonumus. Žodžiu, rašytojas atrodo
tiek „nušokęs nuo proto“, kad nelabai įsivaizduoju, jog mūsų puritoniškoje
lietuviškoje visuomenėje galėtų vykti kažkas panašaus. Prisiminkime, kaip
Drąsiaus Kedžio byla sudrebino mus visus, kaip jautriai reagavome į tokius
slaptus vaiką išniekinančius santykius. Visgi Prancūzija nėra Lietuva, ten
menininko statusas reiškia atskirą visuomenės elitą, tam tikrą nedegančią zoną,
kurioje iš dalies gali vykdyti nusikaltimus ir netgi tai pertransformuoti
savotiškai į meną... Skamba keistai, tačiau labiausiai knygoje „susmūgiuoja“
būtent vieši istoriniai faktai.
„1977
metais laikraštis Le Monde publikavo atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“,
pasisakantį už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių
dekriminalizavimą; laišką pasirašė ir jam pritarė žymūs intelektualai,
psichoanalitikai ir gerbiami filosofai, šlovės viršūnę pasiekę rašytojai,
daugiausia kairieji. Tarp pavardžių šmėžuoja Ronald‘as Berthes‘as, Gilles‘is
Deleuze‘as, Somone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Andre Glucksmannas,
Louis Aragonas... Laiškas piktinasi trijų vyrų įkalinimu jiems laukiant teismo
už tai, kad turėjo seksualinių santykių su trylikos ir keturiolikos metų
nepilnamečiais (ir tai fotografavo) <...> tarp atsisakiusiųjų –
Marguerite Duras, Helene Cixous ir... Michelis Foucault, kuris tikrai nebūdavo
paskutinis pasmerkti įvairių formų represijas (p.45).“
Knygoje
klausiama, ar literatūra ir žmogaus talentas kurti iš tikrųjų pateisina ir
išteisina lytinius santykius su nepilnamečiais, kurie iš esmės dar nelabai
suvokia, ką daro? Nieko nuostabaus, kad Vanessos Springoros knyga sudrebino
Prancūziją, kadangi ji leido dirstelėti į literatūrinius dievukus pro tam tikrą
dumblą, kurio nesinorėjo nei matyti, nei įvardyti. Nežinau, ar rašytoja šiuo
metu užsipuolama visuomenės, nes G. M. vis dar turi palaikančiųjų komandą. Aš pats
nesu puritonas, pasisakau už seksualinę revoliuciją, tačiau tam tikras
išsilaisvinimas neturėtų būti proga tokiems santykiams – na, ne santykiams, o
kriminalui, kurį patyrė V. Springora. Trumpais ir esminiais sakiniais perpasakota
skaudi drama tampa ne tik autorės išpažintimi, bet ir tam tikra visuotine
pareiga gelbėti tokias kaip ji – tai savotiškas manifestas, viešas pripažinimas
kaip apsivalymas, kuris veikia autorę asmeniškai, o mums nubrėžia visuomenės dvilypumą:
kodėl vieniems taip lengvai atleidžiame seksualinius nusikaltimus, o kitus
nuteisiame iki gyvos galvos? Ar tik tas dvilypumas, gebėjimas pateisinti nėra
kiekvieno iš mūsų asmenyje? Puiki knyga ir kaip moralinis termometras
kiekvienam iš mūsų, bei kaip literatūrinis pasakojimo perliukas.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą