Sveiki, skaitytojai,
Iškart sakau, kad tai ne recenzija, nes knygos nebaigiau, tačiau noriu, kad apie ją kiti sužinotų. Turiu įtarimo, kad jos galbūt nelabai kas pastebės, leidykla „Vaga“ nėra labai komercinė. Tai neseniai pasirodžiusi rusų rašytojo Andrej Bitov (1937-2018) romanas Simetrijos mokytojas. Knygą išvertė Aušra Stanaitytė-Korsakienė. Susidomėjau šia knyga dar tada, kai ji buvo internete publikuojama skiltyje „netrukus pasirodys“. Ir įsigijau. Ir apsirikau. Iškart bandžiau skaityti ir suvokiau, kad prasidėjo atmetimo reakcija, todėl po 40 puslapio teko pasakyti: ne, nesikankinsiu.
Bet tai nereiškia, kad knyga
prasta. Netgi, sakyčiau, norėčiau ją parekomenduoti tam tikriems skaitytojams. Nors
kartais mėgstu paeksperimentuoti žanrais, tačiau ne visada šaradinė literatūra
man tinka ir patinka. Simetrijos mokytojas išties išradingai parašyta
knyga. Teigiama, kad autorius ją rašė net 40 metų. Pradžioje knygos sužinome,
kad pats Andrej Bitov yra tarsi šios knygos veikėjas, jis iš anglų kalbos
verčia Simetrijos mokytoją, tačiau toji knyga mistiškai dingsta, o kito
egzemplioriaus pasaulyje neįmanoma rasti. Vėliau jis bando iš atminties atkurti
tai, ką prisimena, sukuria įvairias vertimo iš anglų į rusų kalbą lenteles,
kurios tampa dar ir temomis (skyriais knygose).
Vėliau knygos kompozicija tampa
vertimo terijos pagrindu paremtu pasakojimu, kuriame suvelti ištisi
pasakojimai, o tai reiškia, kad nėra jokio nuoseklaus siužeto, sakiniai suvelti
taip, kad pasakojime atsiranda kone neatsekama ir erzinanti mišrainė (galimas
daiktas, kad vėliau ji išgryninama, sudėliojama į vietas). Pirmą skyrių
skaitant beveik nieko nesupranti, tačiau akivaizdu, kad vėliau tiesiog
skaitytojas turėtų priprasti prie tokio pasirinkto pasakojimo ir iš tų nuotrupų
susidėlioti galvoje istorijos žemėlapį. Tačiau tai šarada, Simetrijos mokytojas
turi paantraštę aidų romanas, kuris patvirtina tokį rašymo stilių. Ir iš
tikrųjų pasakojimas yra aidas iš kitų pasakojimų, jis galiausiai susimaišo,
atrandamos proporcijos, tam tikri atsikartojantys dėsniai, kurie sukuria
sudėtingą eksperimentinės prozos architektonišką struktūrą: išdrikusią,
neapčiuopiamą, bet besijungiančią į „masę“. Tai skaitymo rebusas ne tik
siužetine prasme, bet ir darbas su pačiu tekstu, tarsi jis būtų kryžiažodis ar
sudoku.
Knyga tikrai nėra bloga, nes
kitaip apie ją nerašyčiau, tačiau suvokiau, kad šioje karantino epochoje
tiesiog nenoriu gliaudyti tokių tekstų, bijau, kad įdėtos pastangos ir kova su
savimi ir tekstu galiausiai finaliniuose puslapiuose gali apvilti, o aš taip
nenoriu nusivilti nei rusų literatūra, nei apskritai postmoderniškosios
literatūros žaidybiniais labirintais. Šią knygą atidedu į šalį, gal kada nors,
kai pasensiu... Nepaisant to, rekomenduoju itin didelių iššūkių ir keistų formų
bei literatūrinės akrobatikos mėgėjams, kuriems itin svarbus visuminis (turinio
ir teksto, literatūriškumo) komponavimas. Tai daugiau nei Julio Cortazaro
Žaidžiame klases, tai ne tiek dėlionė, tai tikrų tikriausi aidai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą