Sveiki skaitytojai,
Paskutinę
„Kino pavasario“ dieną nusprendžiau išties paspausti akseleratorių ir pažiūrėti
kuo daugiau filmų. Iš dokumentinės nišos šiemet norėjau pamatyti beveik visus
siūlomus „Kino pavasario“ filmus, tačiau pavyko tik daugumą. Paskutiniuoju dokumentiniu
tapo prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ (pranc. Si
c'était de l'amour) (2020), kurį režisavo Patric Chiha.
Filmas
pasakoja apie choreografės Gizelės Vienne statomą spektaklį „Minia“, kuriame
dalyvauja 15 šokių aktorių. Šiame dokumentiniame pasakojime rodomi užkulisiai,
intymių išpažinčių-interviu fragmentai bei nuolatinės repeticijos, norint
perteikti 9 dešimtmečio reivą t. y. vakarėlių dvasią nuo susitikimo,
išgertuvių, iki euforijos, transo ir visiško „pachmielo“. Spektaklis išreikštas
per judesio ir šokio teatrą. Ilgą laiką žiūrovas stebi, kaip aktoriai bando „pagauti“
judesį, jį išvystyti iki kolektyvinio judesio ir galiausiai perteikti ne tik
save, ne vien tik savo partnerio emocijas, bet ir visų scenoje judančių bendrą
sąmonę ir perteikti atmosferą bei idėją.
Manau,
filmas be galo turėtų patikti teatro sferos žmonėms, kurie savo kailiu yra
išmėginę įvairias teatralizuotas mokymo ir mokymosi technikas. Taiklūs G. Vienne
pastebėjimai kuria tiek personalizuotą, tiek kolektyvinio teatro sujungimo
koncepciją: esu svarbus scenoje tiek, kiek ir visa visuma, esu atsakingas už
kiekvieną krepštelėjimą. Aktoriai turi savo susikurtas asmenines biografijas:
čia konfliktiškas biseksualus nacis išpažįsta nacionalizmą, bet tuo pačiu metu
jaučia trauką vyrams, šiame vakarėlyje aptinkame grubų seksų mėgstančią griežto
„sukirpimo“ moterį, meilės trikampių, griūnančių ir vėl besikuriančių
vienadienių santykių voratinklį. Aktoriai po repeticijų ilgai diskutuoja apie
savo veikėjų elgesį, aptaria jausmus ir pastangas atsieti ir susieti savo
veikėjus su asmeniniu gyvenimu. Toje pačioje aktorių trupėje, kaip ir spektaklyje,
vyksta antrinis „tikrasis“ santykių gyvenimas, o režisierius nebando atskirti
dviejų gyvenimų, bet priešingai – subtiliai nutrina ribas dialoguose apie personažų
ir tikrųjų aktorių santykių analizes.
Tai be
galo meniškas, išraiškingas filmas, kuris galbūt, mano galva, ne visiems
patiks, tačiau tai absoliučiai mano stiliaus dokumentika. Man tokiuose filmuose
visada svarbu ribos ir jų nebūvimas, arba tų mitologinių ribų paneigimas. Svarbu,
kaip menininkams, kurių pagrindinis įrankis yra jų paties kūnas, išgyvenimai ir
patirtys, tampa performansu. Tas aštrus apsinuoginimas ir akivaizdi tiesa, kad
normalumas mene neegzistuoja, o gyvenime tėra kintanti konstanta, tampa
akivaizdu, jog per tokius filmus aiškiai bylojama ir tai, kad viską, ką mes
žinome apie kūnus ir juos supančiotus įstatymus, įsitikinimus ir normas, tėra
tik iš piršto laužtos klišės. Tokie filmai mane itin smarkiai paveikia, nes jie
tarsi leidžia praregėti, kokiose baisiai juodose dėžėse esame uždaryti, kalbėdami
apie lyties elgsenos, meilės, santuokos, ištikimybės, vertybių, meno suvokimo
kriterijus ir normas.
Filmą
rekomenduoju ne tik teatrą kuriantiems, ten dirbantiems ir teatrą iš šalies
analizuojantiems, bet ir tiems, kuriems įdomu, kaip kuriamas toks menas, kaip
jis terapiškai išlaisvina ir – ot, paradoksas! – vėl juos supančioja kūrybos
procese. Argi visas gyvenimas nėra vien teatras?
Klausimas filosofinis, jau senas, tačiau per šį filmą galima apmąstyti naujais
aspektais.
Mano įvertinimas:
8/10
IMDb: 6.5
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą