Knyga: Oyinkan Braithwaite "Mano sesuo, serijinė žudikė"

 Oyinkan Braithwaite. „Mano sesuo, serijinė žudikė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

Sveiki knygų ir šio puslapio skaitytojai,

Kas jau nemažą laiką seka mano puslapį, tas žino, kad esu gana didelis Booker ir International Booker premijų laureatų ir nominuotų literatūros skaitytojas. Prieš kelerius metus Nigerijos rašytoja Oyinkan Braithwaite (g. 1988) debiutavo literatūroje su knyga Mano sesuo, serijinė žudikė (angl. My Sister, The Serial Killer) ir beregint buvo pastebėta anglakalbių skaitytojų ir literatūros kritikų. Knyga pateko į tokius prestižinius topus kaip Women‘s Prize for Ficion bei į mano minėtą Booker sąrašus. 

Knygos žanrą galimą įvardyti dvejopai. Iš vienos pusės jis yra trileris, o iš kitos – drama. Draminis trileris! Ką gali tokio parašyti iš Afrikos jauna rašytoja, ko negali amerikiečių ar britų autoriai, kad su tokiu žanru patektų š prestižiškiausius literatūros sąrašus? Pripažinkime, kad neužtenka parašyti vien gerą trilerį, kad būtum pastebėtas pasaulio. Nenoriu sumenkinti autorės kūrybinio potencialo, bet visada įtariai žiūriu į juodosios rasės atstovų populiarinamą literatūrą įvairiuose „prestižiniuose“ sąrašuose? Juk čia kaip kino apdovanojimai „Oskarai“, privaloma, kad autorius būtų juodaodis, kad iš Afrikos (bent po vieną, kad niekas nedraskytų akių dėl diskriminacijos). Labai įtariai žiūriu į tuos meno kokybės ir meno atstovų politizavimą dėl diskriminacijos, nes tai iš tikrųjų leidžia daryti vieną iš prielaidų, kad apskritai gera literatūra gali būti ir nebepastebėta. Kitą vertus, toks dėmesys autorių tautinei ir seksualinės orientacijos įvairovei tokiuose įvertinimuose veikia ir kitaip: dėmesys Afrikos rašytojams (ir dar moterims!) absoliučiai teikia palaikymą to regiono kūrėjams, kuriems reikia proveržio ir pelnyto dėmesio. Juk ne tik baltieji kuria gerą literatūrą! Tai labai sudėtinga ir jautri tema, kuria vis dažniau diskutuojama.

Visgi grįžtant prie paties kūrinio, kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Kristina Aurylaitė, turi tam tikrų literatūrinių įdomių, dėl ko ir mėgstu aukštesnės prabos literatūrą. Visgi neapsiriksiu pasakęs, kad nesu skaitęs daug trilerių, kurie nebūtų, liaudiškai tariant, paturbinti, kur veiksmą keičia kitas veiksmas, kur vyksta detektyvinis analitinis tyrimas, viską gaubia nežinomybė ir pateikiama netikėta atomazga. Turiu galvoje, skandinaviško stiliaus trilerius, beveik serialus, todėl šioji autorė suka priešinga linkme ir nuo pat pirmo puslapio įvardija, kad žmogžudė yra dailioji sesuo Ajula, o košę srėbti tenka vyresnėlei Koredei, kuri dar dirba ir ligoninėje slauge ir yra šios istorijos pasakotoja.

Romanas prasideda, sakyčiau, labai vykusiai pasirinkta dilema: kaip išvalyti kraują iš nusikaltimo vietos? Kone žmogžudystę planuojantiems skirtas pradžiamokslis vadovėlis. Pasakotoja susitelkusi į valymo procesą, dėsto baliklio medžiagų sudėtį ir viską daro, kad nutoltų nuo moralės ir sąžinės. Tai pakrikusio, šoko efekto ištiktos pasakotojos mąstymas, kuris iškart įtaigiai įveda į dinamišką pasakojimą. Romanas susideda iš trumpučių skyrelių, todėl jį labai lengvą skaityti. Tokia pasirinkta lakoniškų skyrelių struktūra man priminė periodinėje spaudoje beveik išnykusį apsakymų publikavimo žanrą, kai per keletą leidimų tęsiniais publikuojamas autoriaus kūrinys. Skyrelis nutrūksta ir jau lauki kito. Iš tikrųjų Mano sesuo, serijinė žudikė labai lengvai paskaitoma, primena populiariosios literatūros vartotojiško malonumo patyrimą, kur mažokai belieka peno apmąstymams ar gilesniems pamintijimams.

Oyinkan Braithwaite 

Visgi dviejų seserų istorija primena serialų tipines veikėjas: „Panašumų yra – mudviejų tokios pat lūpos, tokios pat akys, – bet Ajula panaši į „Bratz“ firmos lėlę, o aš – į vudu figūrėlę (p.57).“ Kadangi pasakojimas perteiktas per vyresnėlės perspektyvą, sunku nusakyti, kaip visa tai atrodytų iš jaunėlės perspektyvos, tačiau akivaizdu, jog autorė žaidžia grožio sampratos klišėmis. Ajula atitinka visus grožio standartus, tačiau ji ir vaizduojama kaip neatsakinga ir nuo instagramo priklausoma tuštutė, kuri traukia vyrų dėmesį, o vyresnėlė pasižymi pedantiškumu, atsakingumu ir turi nežabotą atsakomybės jausmą. Nuo pat mažens Koredei buvo kalama į galvą, jog turi pasirūpinti seserimi ir jeigu Ajulai kas nepavykdavo, Koredė buvo dėl to kaltinama. Negi kaltinsi gražuolę? „Ajula sudaužydavo stiklinę, o aš likdavau kalta, kad daviau jai atsigerti. Ajula mokykloje gaudavo skolą, o mane apkaltindavo, kad nepadėjau jai mokytis. Ajula paimdavo obuolį ir išeidavo iš parduotuvės nesusimokėjusi, o mane apkaltindavo, kad neapsižiūrėjau ir ji išalko (p. 94).“ Paprastai tokios užguitos sesės dėl atsakomybės nekenčia jaunėlių, tačiau Koredė tampa patologiškai atsakinga ir nuo tos atsakomybės priklausoma.

Kitą vertus, Ajulos polinkį suvilioti vyrus ir juos nudaigoti yra sietina su patriarchaliniu tironišku tėvo elgesiu, kuris į namus stačiai atsiveda meilužę, prie jos sumuša isterijos ištiktą žmoną, o dukras auklėja lazdomis, tačiau visuomenėje jis prisistato kaip nepriekaištingos reputacijos mylintis tėvas ir sutuoktinis. Dukterų panieka tėvui tokia stipri, kad jos ima kerštauti ne tik prieš tėvą, bet, pavyzdžiui, Ajula tampa psichiškai taip suluošinta, kad vyrai jai tampa tik išnaudojamu subjektu, kurį išsunkus reikia nužudyti.

Kur didžioji šios knygos intriga? Kaip Pelenė ir negražioji Koredė įsimyli daktarą, kuris toks švelnus ir geraširdis, tačiau nekreipia į ją dėmesio, tačiau vos tik pamatęs Ajulą tampa puspročiu asilu, negalinčiu blaiviai mąstyti. Koredei tenka laviruoti tarp asmeninių jausmų daktarui ir seseriai, kuri beregint paveržia iš jos simpatiją. Klausimas: kada Ajulai atsibos daktarėlis ir ji į vyruką suvarys peilį? Ir ką gins vyresnioji? Sesę ar daktarą? Atsidūrusi tarp pasirinkimo, Koredė viską pasakoja komoje gulinčiam pacientui Muchtarui, kuris kaip nuodėmklausys viską pasąmonėje girdi, o atsibudęs dar ir duoda patarimų... Žinoma, dabar atomazgos neatskleisiu, tačiau darosi akivaizdu, kad autorė, pasirinkusi istoriją pasakoti „nuo antro galo“, atrado pagrįstų auklėjimų pasekmių bei moralinių įsipareigojimų pagrindimų savo personažėms. Skaitydamas vis galvojau: o kaip šiuo atveju pagal savo programą elgtųsi Ajula? Ar  ji viską mestų ir gelbėtų seserį?

Nesudėtingas, patraukliai ir intensyviai skaitomas romanas su trileriniu siužetu leidžia kūriniu mėgautis kaip filmu. Čia įvykiai veja įvykius, tarp kurių periodiškai „išlenda“ praeities fragmentai, pastarieji paaiškina pasekmių priežastis ir kūrinys atrodo tiesiog tobulai suręstas pramoginio žanro lygmenyje. Ar to užtenka, norint patekti į Booker sąrašus? Sunku pasakyti, tačiau tokios knygos, kurios įtraukia ir gurmanus, ir atsitiktinius skaitytojus, manau, užima periferinę literatūros zoną, kai kūrinys atrodo savo menine verte dviprasmiškai: jis iš vienos pusės skaitytoją įtraukia ir nebepaleidžia, jį galima skaityti kaip paaugliams su prožektoriumi po antklode per naktį, tačiau imu abejoti, kai galvoju apie šio kūrinio aktualumą ir vertę, tarkim, po 20 metų. Ar kas beprisimins tada Mano sesuo, serijinė žudikė?

Jūsų Maištinga Siela