Sveiki,
Itin didelio įspūdžio, kai žiūrėjau estų režisieriaus Peeter
Rebane anglų kalba pastatytą naujausią filmą „Ugnies paukštė“ (angl. Firebird)
(2021), nepadarė, tačiau po to vis kelias dienas grįždavau mintimis prie tų
gerai techniškai nufilmuotų kadrų ir iš naujo apmąstydavau, ką reiškė anuomet
slėptis ir slėpti, kai esi homoseksualus karys ir dar gyveni tokiuose pilkuose
laikuose kaip sovietinis režimas. Istorija pasakoja apie du jaunus išvaizdžius
vyrukus, leitenantą Romaną ir karininką Sergejų, kurie tarnauja Sovietų
Sąjungos armijoje ir netrukus vienas kitam pajunta simpatiją.
Iš tikrųjų „Ugnies paukštė“ tikriausiai pirmasis tokio
aukšto ir prabangiai nufilmuotas LGBTQ tematikos filmas Pabaltyje. Taip, mes
turime Romą Zabarauską, tačiau jo kinas visiškai kitoks, o „Ugnies paukštė“
toks vakarietiškas, holivudinio tipažo, kur nevengiama plačių aikščių ir
masinių scenų. Nufilmuotas Taline su vietiniais ir kviestiniais aktoriais filmas
iš tikrųjų, galima sakyti, yra Baltijos „Kuprotas kalnas“, pavaizduotas
kariniame sovietiniame kontekste. Netgi filmo finalas emociškai panašus į minėtą
filmą, o ir mintis labai panaši: politinė sistema, įsigalėjusi homofobija,
visuomenės atstūmimas, savęs engimas ir prisitaikėliškumas (nors anuomet ir
nebuvo kitokios galimybės) sugriauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir,
tiesiogine to žodžio prasme, juos sunaikina.
Čia turime mes viską griaunantį režimą, anų metų
mobingą, nelaimingą santuoką, slaptus ryšius. Nežinia, kiek čia tos tikrovės
šiame filme yra, nes filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, tačiau nesunku įsivaizduoti,
kur režisierius pagražina, vaizduodamas intymius vyrukų santykius, o kur iš
tikrųjų suskamba sovietinės epochos tragizmas. Režisierius bando išlaikyti
balansą tarp šių dviejų polių, tad filmas išties tampa prieinamu kiekvienam ir
labai žiūroviškas. Nepasakyčiau, kad stengiamasi perteikti giliai pagrindinių
veikėjų psichologines dramas, daug ką nustelbia vizualiniai dalykai,
holivudiškumas, tačiau už viso to tikriausiai turėtų slypėti paties žiūrovo pastangos
permąstyti sovietinę epochą, kurioje nutylėtas ir iš istorijos visai ištrintas
LGBTQ žmonių egzistavimas. Norėdami išlikti visuomenėje, darbe ar svarbiuose
postuose, o tuo labiau išvengti teismo, tokie vyrai privalėjo tuoktis, turėti
vaikų ir kitaip įrodinėti savo „teisingą vyriškumą“, tačiau po visais tais
netikrais įvaizdžiais, kaip žinia, vyko tikrosios savasties gyvenimas. Nepamenu
filmo, kuris nagrinėtų homoseksualumą romantiniu ir kariniu stiliumi šitaip
atvirai sovietiniame kontekste, nebent kai kurie Agnieszkos Holland filmai.
Žinoma, yra ir tipažinių niuansų. Aktoriai parinkti
kaip tyčia tarsi iš žurnalų viršelių, tačiau jų vaidyba iš esmės buvau linkęs
suabejoti. Kai kuriose scenose jie iš tikrųjų tai darė kuo puikiausiai, tačiau
kai kada jų kalbėjimas ir vaidyba atrodė pernelyg teatralizuoti, neperteikti įtikinamai,
tačiau tokių scenų nedaug. Visumoje „Ugnies paukštė“ drąsus ir vykęs bandymas
plačiai masinei auditorijai prabilti apie (ne)egzistavusius dalykus.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą